Tačiau paskutiniu metu vis dažniau pasigirsta kalbų, kad sostinės savivaldybė nemoka tvarkytis su savo biudžetu, pati prisidaro skolų ir jiems nėra reikalo didinti grįžtančios gyventojų pajamų mokesčio dalies (GPM) dalies nuo 42 proc. iki 48 proc. Žinoma, nėra nieko keisto, kad ta kritika pasigirsta iš konservatorių arba „tvarkiečių”. Juk jie pradeda „ruošti dirvą“ artėjantiems savivaldos rinkimams ir jokiu būdu garsiai nešnekės, kad didžiausios skolos Vilniaus miesto biudžete atsirado būtent jų valdymo laikotarpiu.
Kad nereikėtų spėlioti, ar užsiimti demagogija, kokią rašydamas sausą ir subjektyvų straipsnį, bandė paskleisti konservatorius Vidas Urbonavičius. pažvelkime į turimus faktus ir leiskime kiekvienam Vilniaus gyventojui pačiam nuspręsti kokia situacija yra iš tikrųjų.
Peržiūrėjus Vilniaus įsiskolinimo dinamiką galima nesunkiai pastebėti, kad pagrindinės miesto skolos susidarė būtent „Tėvynės sąjungos“ ir „Tvarkos ir teisingumo“ valdymo laikotarpiu. Iki jiems atėjus į valdžią, sostinės skolos siekė 352 mln. Litų ( 2007.05.01 duomenys). Pripažinkime, tai nėra ypatingai didelė suma tokiam miestui kaip Vilnius. Tačiau pažiūrėkime kokius paskaičiavimus mes turėjome 2011 metų sausio 1-ąją dieną, likus trims mėnesiams iki naujų savivaldos rinkimų. Tuo metu Vilniaus skolos jau siekė 798,9 mln. litų. Tad per nepilnus keturis metus miesto skola padidėjo 446,9 milijonais litų, t.y.daugiau nei šimtu milijonų litų per metus.
Tačiau tuometinė miesto valdžia sėkmingai sugebėjo „praslysti“, nesureikšmindama šio fakto, bet tuo pačiu ir nesistengdama imtis didesnių reformų, kad pataisytų esamą situaciją. O kaip jų imtis? Juk tada reikės paaiškinti tų pertvarkų tikslą ir būtinybę, tuo pačiu parodant visiems, kad sostinės biudžetas yra įklimpęs į dar didesnes skolas nei buvo iki šiol.
Vien pažiūrėjus į planuojamo miesto biudžeto plano vykdymą, akivaizdu, kad būtent tuo laikotarpiu savivaldybė susidūrė su dideliais sunkumais ir pajamų plano vykdymas stipriai krito. 2007 metais vis dar pavyko surinkti 95,3 proc. planuojamo biudžeto pajamų. Tuo tarpu 2010-aisiais į biudžetą surinkta jau tik 88 proc.
Rinkimus laimėjus Artūrui Zuokui ir jo koalicijai, pajamų plano vykdymas vėl pakilo iki 99 proc. jau pirmaisiais valdymo metais. Tai faktas, kurį užginčyti sunkiai pajėgtų net ir Gedimino pilį bankams pasiruošęs įkeisti V.Urbonavičius.
Žinoma, 100 proc. nebuvo pasiekta ir jau 2012 metais jis vėl smuko iki 97 proc. Vis dar yra problemų dėl kurių nesurenkamas suplanuotas biudžetas, tačiau dabartinė valdžia sėkmingai jas identifikuoja bei bando jas spręsti siekdama taisyti esamą padėtį. Vienas iš didžiausių sunkumų, kuris trukdo įvykdyti nusistatytą planą yra nekilnojamojo turto( NT ) mokesčio surinkimas. Jis šiuo metu ir sukuria didžiausią dalį tos trūkstamos biudžetui sumos. Problema, vėl gi, yra identifikuota ir belieka palaukti bent pusę metų ir pažiūrėti kaip koalicijai pavyks susitarti su mokesčių inspekcija ir rasti sprendimą, padėsiantį surinkti tiek NT mokesčio kiek jo ir turėtų būti surinkta.
Nekilnojamojo turto mokesčio surinkimas, ar tiksliau jo nepakankamumas yra viena problema. Tačiau daug opesnė bėda yra GPM dalis, kuri yra skiriama Vilniui. Palyginus sostinę su kitais didžiausiais Lietuvos miestais, akivaizdu, kad vilniečiai yra stipriai skriaudžiami. Kauno miestas susigrąžina 94% savo sugeneruoto GPM, Klaipėda – 86 proc., Šiauliai – 100, Panevėžys – 100. Tuo tarpu Vilnius atgauna tik 42 proc. viso surinkto gyventojų pajamų mokesčio!
Dar graudžiau tampa pasižiūrėjus į sumas, kurias atskiros didžiųjų miestų savivaldybės sugeneruoja į valstybės iždą. Klaipėdos miesto – kiek daugiau nei 23 mln. Lt, Kauno – virš 19 mln. Lt, kai tuo tarpu sostinės savivaldybė į valstybės biudžetą atiduoda daugiau nei 500 mln. Litų. Tai yra skaičiai kurie kalba patys už save. Didžiausias šalies miestas, kuris turi nepaprastai svarbią finansinę, politinę ir reprezentacinę reikšmę yra tiesiog skurdinamas. Išsunkiamas kaip donoras ir pats paliekamas merdėti.
Sakote, taip turi būti? Tokią donoro rolę atlieka ir kitos Europos sostinės? Pažiūrėkime į kaimynus. Vilnius ir toliau išlieka miestu, kuriame vienam gyventojui tenkančios biudžeto pajamos yra mažiausios ir tarp Baltijos šalių sostinių: vienam vilniečiui tenka 1865 litai, Rygos gyventojui – 3029 litai, Talino – 3200 litų, Varšuvos – net 7000 litų.
Tai yra paprasta ir visiems prieinama statistika, kuri tik patvirtina faktą – GPM dalis grįžtanti atgal į mūsų sostinę yra nepakankama tokiam miestui kaip Vilnius. Niekas juk neprašo tos dalies per naktį pakelti nuo 42 iki 60 proc. Norima kilstelėti tik 6proc., kad pasiekus bendrą 48 proc. ribą, būtų galima pradėti mažinti skolas ir turėti pakankamai lėšų balansuojant sostinės biudžetą.
Atmeskime dar 257 mln. Litų, kuriuos miestas prarado dėl nekompensuojamų, įstatymų nustatytų lengvatų visuomeninio transporto keleiviams, ir jau turime Vilniaus biudžetą, kuris nėra toks baisus kokį bando piešti opozicinės jėgos. Neteks nei bankams užstatyti Gedimino pilies, nei valdyti Vilniaus iš čigonų taboro. Tereikia vieno – leiskite Vilniui kvėpuoti ir jis susitvarkys pats.
Matas Niparavičius yra Šiaurės Karolinos (JAV) Šarlotės universiteto politikos mokslų bakalauras
