„Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros – tai stalininis masinis tiražas, rašo „Lietuvos rytas“.
Panašių kūrinių, kurie toli nuo tikrojo meno, pilna daugybėje buvusios Sovietų Sąjungos miestų“, – tvirtino garsus sovietinės kultūros istorijos tyrinėtojas, Jungtinės Karalystės Šefildo universiteto profesorius Jevgenijus Dobrenka.
– Bet šias skulptūras kūrė garsūs Lietuvos skulptoriai, kai kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą mokėsi Paryžiuje pas žymius meistrus. Nejaugi nematyti gero meistro rankos? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Dobrenkos.
– Ne, nieko panašaus nematyti. Tokios skulptūros tais laikais buvo gaminamos daugelyje dirbtuvių.
– Tad ką daryti vilniečiams, turintiems, anot jūsų, ne patį gražiausią tiltą?
– Dėl stiliaus tą tiltą reikėtų palikti tokį, koks yra.
Mano manymu, skausmingiausia problema susijusi ne su visomis keturiomis skulptūromis, o su viena, kuri vaizduoja ginkluotus sovietų kareivius.
Suprantu lietuvių jausmus ir, man atrodo, radau puikų sprendimą. Palikite ant Žaliojo tilto tris skulptūras, nugriaukite tą su sovietų kareiviais, o vietoj jos pastatykite ką nors neutralesnio iš Grūto parko.
– Bet juk Grūto skulptūrų kūrėjus gintų autorių teisės.
– Stebina, kad ginčai dėl šių skulptūrų apskritai vyksta Vilniuje, kuris mane apstulbino dailininkų originalumu. Jie kuria labai įdomius projektus – apmezga medžius, padaro netikėčiausias instaliacijas gatvėse.
Nesuprantu, kodėl dailininkai iki šiol nesugalvojo, kaip pasielgti su Žaliuoju tiltu.
Antai Londono centre, Trafalgaro aikštėje, stovi kolona admirolui Horatio Nelsonui, kuris nugalėjo Napoleono laivyną. Koloną supa liūtai – imperijos simbolis, o už jos stovi kiti paminklai.
Bet ant vieno postamento iš kairės skulptūros keičiasi.
Kas kartą atsiranda kas nors labai šokiruojančio, avangardinio ir skandalingo. Niekas neprotestuoja, kai greta H.Nelsono išdygsta, pavyzdžiui, paminklas nėščiai moteriai.
Panašią provokaciją ar instaliaciją būtų galima sugalvoti ir su Žaliojo tilto skulptūromis.
– Kai kuriems vilniečiams nepriimtina, kad šios skulptūros yra puikiai matomos iš daugybės Vilniaus apžvalgos taškų.
– Galima į tai žiūrėti ir kaip į postmodernizmą. Toje vietoje labai įdomi stilių mišrainė.
Operos teatras – brežnevinis avangardas, greta – aštuntojo dešimtmečio konstruktyvizmas, iš dešinės – stalininis namas, kuriame gyveno nomenklatūra, priešais – stalininis tiltas, o aplinkui – „buržuazinis“ Vilnius.
– Gal tas skulptūras galima savaip interpretuoti? Pavyzdžiui, kai kurie homoseksualai dviejų darbininkų skulptūrą buvo paskelbę netradicinės seksualinės poros simboliu.
– Puiku! Kiekvienai skulptūrai galima sugalvoti tokią interpretaciją! Tuomet tai būtų ironiškesnis, žaismingesnis požiūris. Juk iš tų stalininių monstrų juokiamasi visur – Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje.
Bet kareivių skulptūra, kaip sakiau, – problema. Kareivius vertėtų pakeisti kitu paminklu iš Grūto parko, o juos nuvežti ten. Kam naikinti?
Tarkime, prancūzų istorijoje taikiai sugyvena ir jų karaliai, ir revoliucionieriai, ir kontrrevoliucionieriai, ir Napoleonas.
Paryžiaus centre yra tiltas, kurį Rusijos caras padovanojo prancūzams – prašmatnus, puošnus statinys.
Vokiečiams nepatinka nacizmo laikotarpis, bet jie paliko Buchenvaldą, kad jis primintų praeitį. Neišmintinga išmesti tą istorijos dalį, kuri nepatinka.
Valstybės saugoma kultūros vertybė
* Vilniaus Žaliasis tiltas pastatytas 1952 metais.
* Prieš tai buvęs plieninių santvarų tiltas 1944 metais naktį iš liepos 6-osios į 7-ąją buvo susprogdintas vokiečių kariuomenės kartu su vandens siurbline ir miesto elektros stotimi.
* Dabartinio tilto projektą parengė tuomečio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą statė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys.
* 1952 metais tiltas buvo papuoštas keturiomis skulptūrų grupėmis. „Mokslo jaunimo“ autoriai – Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis, „Taikos sargyboje“ – Bronius Pundzius, „Pramonės ir statybos“ – Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, „Žemės ūkio“ – Bernardas Bučas ir Petras Vaivada.
* Sovietmečiu tiltas buvo vadinamas Ivano Černiachovskio ir Felikso Dzeržinskio vardais.
* 1993 metų sausio 28 d. Žaliasis tiltas su skulptūromis buvo įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių sąrašą.
* Kultūros ministro įsakymas nurodė jį „saugoti viešam pažinimui ir naudojimui“.
