Pastaraisiais metais daugiausia diskutuojama dėl trijų svarbiausių problemų, susijusių su šios premijos dalybomis. Pirmoji: jau antri metai tarp laureatų nėra kuriančių moterų. Antroji: pastebimai brandėjantis laureatų amžius. Trečioji: garbingiausias menininkų apdovanojimas vis painiojasi su jų socialinių rūpesčių sprendimu.
Kalbėdami apie moteris nacionalinių premijų komisijos nariai juokauja – esą dėl kandidatų tinkamumo jie tariasi su specialistais, o tai dažniausiai yra moterys, o joms patinka vyrai. Arba diplomatiškai išvedžioja, kad sprendimą lemia kūriniai, o ne lytis.
Šiaip ar taip, ar tai nerodo, kad gyvename mačistinėje visuomenėje, kurioje vyrauja vyro rūpesčiai ir skausmai? Moteris joje atsitraukia, prisitaiko prie nepalankių kūrybai aplinkybių ir vis tiek tyliai kuria neskambindama varpais.
Kiek tokių nepastebėtų menininkių? Gal susiklosčiusios aplinkybės paskatins įsižiūrėti į jas, kol talentingiausiųjų nenutildė kūrybinė ar fizinė negalia, nevilties šešėliai?
Moterų kūrybos ignoravimas atrodo menka šios premijos dalybų yda. Ypač jei patyrinėji laureatų amžių.
Šiemet turbūt jau pasiektas rekordas – šešių laureatų amžiaus vidurkis perkopė 72 metus.
Šiuo požiūriu niekas nepatikės, kad tik viena iš šešių premijų skirta kūrėjui už viso gyvenimo nuopelnus. Net patys laureatai.
Dėl šių kūrėjų indėlio į šalies kultūrą abejonių nekyla. Kiekvienas sukūrė vertingų kūrinių. Japonų pavyzdžiu kiekvieną galima vadinti nacionaliniu turtu.
Kitas klausimas – kaip vadinti jiems skiriamą apdovanojimą? Nacionaline padėkos premija? Nacionaline skolos premija? Nacionaline pasididžiavimo premija? O gal net jau ne premija, o solidžia vienkartine nacionaline renta, kurios talentingi menininkai nusipelnė.
Gal tokiu atveju vertėtų ir premijos skyrimo nuostatus patikslinti – įrašyti, kad apdovanoti galima siūlyti ne jaunesnius kaip 65 metų menininkus? Jų biografija jau būtų daugmaž aiški. Netektų su žiburiu ieškoti, ką vienas ar kitas pretendentas sukūrė per pastaruosius septynerius metus.
Simptomiška, kad komisija savo poetiškose sprendimo formuluotėse nesivargina sukonkretinti, už kokius pastarųjų septynerių metų kūrinius laureatai praturtės 104 tūkstančiais litų. Sukamasi itin kūrybingai: „už legendos tąsą“, „už plačią raiškos gamą“, „už atradimus“, „už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką“.
Bet šitaip nuvertinama pati premija. Vietoj kūrybinių kyšo kitokie kriterijai: politinis korektiškumas, noras suspėti pasveikinti žmogų dar šiame pasaulyje, socialinė ar net medicininė pagalba, nesmagumas prieš kelerius metus pretenduojantį menininką. Tokiu būdu, pasak teatro kritiko V.Jauniškio, Nacionalinė premija virsta socialine.
Tai susiję ne su garbiu laureatų amžiumi. Nugyventi metai nebūtinai trukdo. Kartais ir padeda.
Meno istorijoje yra tokių pavyzdžių. Netrūksta jų ir šiais laikais, ir net Lietuvoje. Tik ar nevertėtų pagaliau išdrįsti atskirti, kas kūrybingas šiandien, o kas nusipelnęs ir vertas pagarbos už praeities darbus.
Neišgryninus vertybinių premijos skyrimo kriterijų menininko kūrybingumas tampa ne pačiu svarbiausiu veiksniu. O šitaip pametami šiandien išties išskirtinius darbus sukuriantys autoriai.
Jaunesnio ir kūrybingesnio menininko apdovanojimas greta nusipelniusiųjų dažnai net atrodo keistas ir atsitiktinis.
Ar tai teisinga? Ar nepanašu į nepensinio amžiaus talentų diskriminavimą? Šie klausimai daugiau skirti tiems, kurie siūlo kandidatūras, nes komisija turi teisę rinkti laureatus tik iš pasiūlytųjų.
Dar labiau viską supainiojo ir iškreipė šiųmetis kultūros ministro Š.Biručio pranešimas, priderintas prie laureatų paskelbimo, – esą šie apdovanotieji ir vėl gali tikėtis valstybės pensijų, kurios buvo nubrauktos.
Šitaip pabrėžiamas socialinis garbingiausio apdovanojimo aspektas ir jau visai prastas motyvas – atrodo, kad tik Nacionalinės premijos laureatai Lietuvoje galės oriai senti.
Gal vertėtų išgirsti vieną šiųmečių laureatų G.Kuprevičių: premijos dalybų kriterijams išgryninti reikia nacionalinės diskusijos.
Kompozitorius, penkerius metus laukęs premijos ir kandidatu buvęs net trejetą kartų, turėjo užtektinai laiko pasvarstyti apie moralinį apdovanojimo aspektą: „Tas senukų susigrūdimas skirstant premijas pavojingas jų gyvybei – daug jaudulio ir emocijų.“
Kitas šių metų laureatas aktorius J.Budraitis dar 1982 metais vaidino proletariato vadą Leniną J.Vaitkaus spektaklyje „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“. Tai buvo sovietų valdžios atžvilgiu aštriai kritiškas spektaklis, kuriame Leninas paverstas neįgaliu žmogumi, prirakintu prie fotelio.
Tačiau į to Lenino lūpas dramaturgas M.Šatrovas buvo įdėjęs svarbią mintį, kuri režisieriaus ir aktoriaus dėka įsiminė ilgam: „Profesionalumas be moralės yra profesinis kretinizmas.“
Aktualiai skamba, ar ne?
