Savotišką gyvenimo būdą pasirinkę lietuviai kviečia visus norinčius atvykti ir pabandyti išgyventi kitaip. Vieni esą pasibaisi buitimi be įprastų patogumų, kiti lieka ir bando susikurti kitokį gyvenimą.
Iš Panevėžio kilusi Šarūnė Pečiulytė dabar gyvena Prienų rajone, Lepelionių kaime. Moteris sako, kad miesto gyvenimas visų pirma vargino triukšmu. Anot jos, kad mintis keltis į gamtos prieglobstį su vyru kilo natūraliai. Sutuoktiniams įgriso miesto aplinka, tad pora Prienų rajone nusipirko 80 metų senumo sodybą.
„Daugiabučio kieme gali šnekėtis su kaimynėmis, sėdėti ant suoliuko, skaityti knygą. O čia gali daryti dar daugiau. Pavyzdžiui, ravėti piktžoles morkų lysvėje. Nereikia pirkti maisto, viską pasigamini pats“, – privalumus vardija kaimo gyventoja.
Šeima šioje sodyboje gyvena metus. Augina du vaikus. Jaunų žmonių namuose civilizacijos požymių nedaug–elektros energija ir mobilusis telefonas. Šarūnė sako, kad gerai turėtų pagalvoti, kada paskutinį kartą žiūrėjo televizorių, mat jo šiuose namuose nėra.
„Man nereikia interneto, atsisakiau visų feisbukų ir elektroninio pašto. Telefonas... man jo taip pat nereikia. Savo aplinką bandau susikurti pati, naudojuosi tuo, ko man tikrai reikia“, – dėsto pašnekovė.
Š.Pečiulytė tikina, kad atsiranda vis daugiau žmonių, mąstančių kaip ji. Šalyje kuriasi ištisos ekologinės gyvenvietės.
Lepelionių kaime įkurta bendruomenė pavadinta „Laisvas vėjas“. Joje – 4 sodybos. Kol kas Šarūnės šeima čia gyvena nuolat.
Kiti tik vasaroja. Savotišką gyvenimo būdą pasirinkusi panevėžietė sako, kad įmanoma išgyventi be daugybės dalykų.
Taip esą mažinamas vartojimas ir neskriaudžiama gamta.
„Gyvename be cukraus, be šokoladų ir sausainių. Viskas paprasta. Viską, ką imi į ranką, galvoji ,ar tau jo reikia. Jeigu nereikia, tai turi padaryti, kad jo nebūtų, kad nekvaršintų galvos“, – samprotauja moteris.
Panašiai kaip Šarūnė mąstantys ir gyvenantys žmonės stengiasi atsisakyti pinigų. Š.Pečiulytė sako, kad šeimai jų reikia nedaug. Jos vyras dirba Kaune porą dienų per savaitę. Šeima siekia ir to atsisakyti, o išgyventi vien iš gėrybių, kurias užsiaugina patys.
Šeima kone viską gauna per mainus, be pinigų. „Antai suvedė likimas su tokia močiute. Aš jai atnešu kibirą vandens, ji duoda kriaušių vaikams“, – šypsosi Šarūnė.
Moteris sako, kad gyvendama gamtoje, be triukšmo ir didelės bendruomenės jaučiasi daug laimingesnė. Tačiau priduria, kad ne kiekviena ištvertų buitį be patogumų.
„Žinoma, nėra taip, kad viskas rožėmis klota. Reikia valios. Pavyzdžiui, kaip išlįsti iš šiltos lovos, kai viduje dešimt laipsnių šilumos. Kitą kartą ir šalta, ir praustis reikia. Reikia valios pastangų, bet tai stiprina dvasią“, – įsitikinusi Lepelionių gyventoja.
Šarūnė sako, kad į jų bendruomenę atvažiuoja daug žmonių, kurie pavargo nuo tempo ir ieško kitokio gyvenimo. Ekologinės gyvenvietės šeimininkai leidžia atvykėliams ir pagyventi čia. Moteris sako, kad vieni pasibaisi, kiti netrukus pradeda klausinėti ar netoliese neparduodama kokia sodyba ar sklypas – naujam gyvenimui pradėti.
