„Parodėme provincialumą, užuot pademonstravę Lietuvos poziciją tarptautiniu lygiu!“ - energingai gestikuliuodamas, pamiršęs įprastą diplomatiškumą, dėstė prezidentas, vertindamas Lietuvos politikų sukeltą erzelį ir neveiklumą Ukrainos krizės akivaizdoje.
- Kodėl jus tai nustebino? Juk Lietuvos politika tokia buvo ir tada, kai pirmą kartą stojote prie jos vairo.
- Na, tai čia - tarp mūsų (šypteli). Mes vis tiek su kiekviena diena tobulėjam, NATO ir ES Taryboje stambių klaidų nebedarome...
- Žvelgiant dabar į tuos pastaruosius penkerius metus, ar neapmaudu, kad šalis prarado tuos draugus, kuriuos turėjo?
- Taip čia - viena iš skaudžiųjų pusių. Atšalimo požymiai jaučiasi. Ir svarbiausia, kad mus kartais bando panaudoti ten, kur jiems naudinga, o kur nenaudinga, mes esam ignoruojami.
- Ar Lietuvos lyderiai neturi asmeninių ryšių, pasaulio lyderių telefono numerių? Jums nekildavo problemų susisiekti su pačiais galingiausiais.
- Turbūt čia trūksta iniciatyvos, drąsos, ir, aš manau, kad mūsų politikos vadovai turi kompleksų - nesijaučia lygūs tarp lygių.
- Valstybės vadovei būtų pakakę kreiptis į jus, ir, tikriausiai, nebūtumėt pašykštėjęs pasidalyti asmeniniais kontaktais?
- Čia yra toks požiūris... O mums nėra ko bijoti, nes savarankiškumas, nepriklausomybė, savo pozicijos išreiškimas yra mūsų stiprybė. Ir nėra ko bijoti. Jokių sankcijų dėl to nebus.
- O kaip būtumėte reagavęs, kai atėjo žinia iš Maidano, kad ten specialios pajėgos muša jaunuolius? Mūsų vadovai nesusigriebė pasmerkti.
- Aš ir anksčiau, ir šiandien esu tos nuomonės, kad Lietuva nieko nepraranda aiškiai pasisakydama už esminius principus, nes mes esam tų principų gynėjai: esame už žmogaus teises, už žmogaus teisę pasirinkti gyvenimo lygį, ir mes ginsime tas teises visomis įmanomomis priemonėmis!
- Ukrainiečiai, kurie renkasi į milžiniškus mitingus, labai jautriai gaudo kiekvieną paramos žodį. Kodėl to šykštima arba tyčiojamasi, kai kažkas kitas nesklandžiai perskaito kalbą?
- Sukilę Ukrainos žmonės labai aiškiai demonstruoja savo vertybes. Nei mes, paskendę savo vidaus politikos reikaluose, nei apskritai laisvas pasaulis negali užsimerkti prieš vykstantį faktą.
O kai kurios valstybės ima laviruoti: mes čia patylėsim, o čia pasisakysime. Tokios masinės ir besitęsiančios protesto akcijos yra geriausias įrodymas, kad žmonės reikalauja tų teisių.
- Sakoma, kad Kijevo gatvėse dabar daugiau tikrų europiečių nei senojoje Europoje. Pritariate?
- Žinant Rusijos įtaką tam tikrai Ukrainos gyventojų daliai, dabar pasirodė, kad ta dalis yra mažuma.
- Tada kaip vertinate Lietuvos poziciją?
- Mūsų pozicija yra savotiškai pasyvi. Už ką mes? Ką remiame? Tai yra savotiškas mūsų valstybės užsienio politikos silpnumas, mes bandom taikytis prie kažkokios daugumos ar mažumos mūsų sąjungoje.
- Ką iš to laimėsime?
- Mes negalim nieko pralaimėti! O aiškios pozicijos užėmimas parodytų mūsų tautos principingumą, vertybes, apsisprendimą, nes mes irgi galėjom būti Ukrainos vietoje ir dairytis ES paramos.
Todėl čia yra mūsų silpnoji pusė, kad nesame principingai pasisakę, jog remiame sukilusios Ukrainos tautos pasirinkimą. Mes perėjome tą patį pragarą, mes ištrūkome iš jo, ir suprantame, ką reiškia tų žmonių viltis sulaukti paramos.
Pamenu, mano didžiausias nusivylimas atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, buvo JAV pozicija. Per visą okupacijos laikotarpį JAV pozicija buvo aiški, tvirta, o kai reikėjo paramos, kažkodėl imta dairytis į M.Gorbačiovą.
- Ar dabar tai nesikartoja su Ukraina?
- Lygiai tas pats atspalvis... Aš suprantu ES narių apskaičiavimus, grynai savanaudiškus. Gal čia nelieskime, o gal čia patylėsime.
JAV irgi nėra parodžiusios aiškaus, tvirto nusistatymo pasmerkiant V.Janukovyčiaus valdomą priespaudos politiką. Aš laukiu, kad Amerika galų gale tvirtai ir aiškiai pasakys: „Arba jūs vadovaujatės demokratijos principais, arba mes imsimės ekonominių sankcijų.“
- Ir tai būtų logiška: tai suduotų smūgį ir V.Putino režimui?
- Susidaro įspūdis, kad JAV prisibijo Rusijos reakcijos. Nebijau pasikartot ir žinau, kad mūsų dabartinei politikai tokia mano laikysena nelabai priimtina, kadangi aš labai aiškiai pasisakau, kad dabartinė Rusijos politika nei kiek nesiskiria nuo ankstesniosios, kadangi aš ten matau imperines buvusios Sovietų Sąjungos užmačias...
Pirmai progai pasitaikius Rusija, jeigu čia, Lietuvoje, nebūtų tarptautinių organizacijų, NATO...Sulauktume naujos priespaudos!
- Kalbant apie naują priespaudą.. Ar matėt kaip nevienareikšmiškai reaguojama Lietuvoje į įvykius Maidane? Labai aiškiai girdisi balsai, kad čia nereikia kišti trigrašio. Ar čia yra visuomenės nuotaikos pasikeitimas, o gal labai suaktyvėjęs Rusijos veikimas Lietuvos viešojoje erdvėje? Nors ir patys konservatoriai pamiršo Lietuvos strateginius interesus, kai užgraužė L.Graužinienę už kalbas Kijevo mitinguose... Kaip tai suprasti?
- Man atrodo, kad čia tam tikros mūsų vidaus politikos provincialumas. Mes užmirštame, kad esame tarptautinės politikos žaidėjai ir mūsų politika turi būti labai aiški. Vietoje to imame tokius dalykus ir paverčiame vidaus politinės kovos įrankiu. O pagrindinis tikslas – pamirštas.
- Ar tai yra tik provincialumas, o gal gali pradėti galvoti, kad Lietuvos atkirtimas nuo jos draugų yra sąmoningas veiksmas?
- Mūsų vidaus politinės problemos, ypač ekonominiai klausimai yra paveikę dalį visuomenės, ir ji darosi abejinga. Jau girdisi balsų, esą sovietiniais laikais buvo geriau. Galbūt tam tikrai daliai, kuri šiandiena dar yra gyva, ir buvo geriau... Bet aš to nelaikyčiau daugumos nuomone, o tiesiog nuomone, kuri demokratinėje visuomenėje turi laisvę būti išsakyta.
- Jūs išreiškėt nusivylimą artėjančiais prezidento rinkimais, ypač A.Butkevičiaus pasitraukimu iš varžybų. Kodėl?
- Lietuvoje kandidatų, kurie turi ateitį, ir jų pasitraukimas iš kelio savotiškai, nenoriu pasakyti antraeilio lygio politikams (galbūt jie ir yra patyrę, bet jie nėra pasirodę), palieka Lietuvos valstybę be pasirinkimo... Suprask, pagyvensim dar penkerius metus su tuo, ką turim.
- Bet juk taip renkasi ir žmonės, kurių favoritė atvirai ir teigiamai vertina savo sovietinę praeitį, nors ta praeitis buvo ne tai, kad okupacinės valdžios struktūrose, bet tos valdžios ugdymo struktūrose. Kaip tą vertinate?
- Sutinku su tuo. Labai teisingai. Štai kuo esu nusivylęs. Kai aktyviai priėmiau atsakomybę pirmai penkerių metų kadencijai, buvau naivus ir tikėjausi, kad tiek metų užteks subręsti brandžiai Lietuvos politikai, kad mes tikrai persilaušime.
Pradėsime gerbti kito nuomonę ir savąją reikšime kultūringai, bet ne taip, kaip aš kartais matau. Atvirai pasakysiu - su skausmu žiūriu į mūsų valstybinio gyvenimo raidą ir turiu su baime pripažinti - ar nereiks dar dešimties metų, kol pribręsim demokratiškam gyvenimui.
