Jei mes neįstengiame užkirsti kelio jaunimo nusikalstamumui, ar esame pajėgūs nutraukti bauginančią grandinę – kad ne vienus metus kalinimo įstaigoje auklėti nepilnamečiai sparčiai nepapildytų neišsenkančių suaugusių nusikaltėlių gretų?
Nelinksmos mintys sukasi galvoje atėjus prie geltonų plytų didžiulių pastatų Technikos gatvėje Kaune. Aukšta 6 metrų plytų tvora supa didelę teritoriją.
„Taip, jie jauni ir vikrūs – kad nepabėgtų“, – šypteli Kauno nepilnamečių izoliatoriui-pataisos namams metus vadovaujantis Markas Tokarevas.
Bet tuoj paaiškina, jog vaikai ir nebėga, nes bėgti nelabai yra pas ką – čia ir pakliuvo todėl, kad ten, laisvėje, nedaug kam buvo reikalingi.
Nors ant tvoros nėra spygliuotos vielos ir sargybinių bokštelių, aišku, kad tai kalinimo įstaiga. Visi neseniai atnaujinto pastato langai – su grotomis.
Už grotų – ir jauni žudikai
Nepilnamečiai nusikaltėliai – lyg iš jaunų išbadėjusių vilkų gaujos. Užmušė kaimyną dėl telefono. Išžagino ir pasmaugė 80-metę senutę dėl 10 litų. Išprievartavo vaiką. Papjovė senolį dėl pensijos.
Šiandien visi paaugliai, įvykdę tuos kraupius nusikaltimus, čia – Kauno nepilnamečių pataisos namuose. Jų nebegalima vadinti kolonija.
Namai, suprantama, skamba gražiau. Juolab kad dauguma čia esančių kitokių nelabai ir turėjo. Nebent globos namus.
12 žudikų, 6 žagintojai, 4 lytiniai prievartautojai, 50 plėšikų.
Šiuo metu jų – 98. 87 – tardymo izoliatoriuje, laukiantys valandos, kol teismas atseikės jiems bausmę ir jie pereis koridoriumi į savo naujuosius namus.
Čia bausmę atlieka tik nepilnamečiai vaikinai. Izoliatoriuje šiuo metu – ir dvi paauglės. Laikinai.
Sulaukusios teismo, bausmę atlikti jos bus perkeltos į Panevėžio moterų pataisos namų Nepilnamečių skyrių. Kai taps pilnametės, pereis į moterų pataisos namus baigti bausmės laiko.
Suteikia paskutinę viltį
„Pas mus pakliūva patys blogiausi. Tie, kuriems nepadėjo nei vaikų teisių inspektoriai, nei probacijos tarnybos, nei globos namų darbuotojų pastangos.
Pagaliau net teismai, ne vieną kartą skyrę tik lygtines bausmes. Mes esame paskutinė stotelė nepilnamečių nusikaltimų kelyje“, – atsidūsta 42 metų direktorius M.Tokarevas, dirbantis kalinimo įstaigose jau 18 metų.
Vieną teistumą čia turi tik 14 nepilnamečių nuteistųjų. Du teistumus – 24, tris – 17 nepilnamečių. Kiti teisti po 10, 11, 12 kartų.
Teismas nėra linkęs nepilnamečių iškart siųsti į pataisos namus. Tačiau lygtinės bausmės jų į protą neatvedė. 21 metų panevėžietis, įtariamas su bendrininku sudeginęs 17-metę, būdamas nepilnametis jau buvo teistas 4 kartus. Bet bausmės nepadėjo.
Pataisos namai – paskutinė viltis, kad nepilnamečiai gal netaps amžinais nusikaltėliais.
Laukia žiauresnis pasaulis
Maksimali bausmė nepilnamečiams, kuriuos teismas į pataisos namus gali siųsti nuo 14 metų, yra 10 metų.
Tačiau įkalinti ir trumpiau, dažniausiai 3–6 metams, daugelis jų bausmę pabaigs ne čia, o jau suaugusiųjų pataisos namuose, į kuriuos bus perkelti sulaukę 18 metų.
Nuo 2013 metų sausio į suaugusiųjų pataisos namus iš Kauno jau perkelti 32 nuteistieji.
Jei nepilnametis pataisos namuose elgėsi gerai ir administracija sutiko, jis bausmę Kauno nepilnamečių pataisos namuose gali atlikinėti ir iki 21-erių. Jis turi motyvaciją gerai elgtis.
Bet po to jis privalo keliauti į suaugusiųjų pataisos namus, jei bausmės laikas nesibaigė arba nesuteikta malonė – lygtinis paleidimas.
„Tada visas mūsų įdirbis nueina šuniui po uodega“, – nelinksmai pripažįsta M.Tokarevas.
Ten jų laukia daug žiauresnis pasaulis, kuriam diriguoja nusikaltėlių šulai. Jie taps savotiškais jaunųjų nusikaltėlių kartos mokytojais.
Jei nebuvo įmanoma pataisyti paauglio nepilnamečių pataisos namuose, kur jam perauklėti buvo skirta daug lėšų, vargu ar jis pasitaisys suaugusiųjų pataisos namuose.
Veikiausiai čia pradės savo nepasibaigiantį kelią per kalinimo įstaigas. Mat vos išėjęs į laisvę tuoj pajus, kad ten niekam nereikalingas.
Ar pastangos duos vaisių?
„Į tą paauglį, kuris išeina atlikęs bausmę, mes būname įdėję viską. Visuomenei grąžiname kaip ant padėklo.
Auklėję, išmokslinę, išmokę profesijos. Pataisos namuose veikia „Aitvaro“ vidurinė mokykla, kurioje visi iki 16 metų privalo mokytis nuo pirmos atvykimo į pataisos namus dienos.
Būna 18-mečių, kurie eina į pirmą klasę, nes niekada nelankė mokyklos. Yra ir dvyliktokų, kurie čia išlaiko brandos egzaminus. Mokytojai atvyksta pas mus.
Turime 15 sukomplektuotų klasių, nes nusikaltusieji yra skirstomi į grupes ir pagal nusikaltimų sunkumą, esantys izoliatoriuje mokosi atskirai nuo pataisos namų auklėtinių“, – pasakoja pataisos namų direktorius.
Pataisos namai valstybei per metus kainuoja 10,2 mln. litų, iš jų 5,5 mln. skiriama darbo užmokesčiui. Be išlaidų mokyklai, kuri priklauso Kauno savivaldybei.
Nepilnamečiams čia rengiama daugybė sugrįžimo į visuomenę programų, jie mokosi paprasčiausių bendravimo, gyvenimiškų įgūdžių – net kaip valytis dantis.
Jiems skirti poilsio kambariai, kompiuterinės ir mokymosi klasės, sporto salės, vyksta sporto rungtynės, jie vežami į koncertus ir ekskursijas.
Čia veikia ir Kauno mechanizacijos mokyklos filialas, kuriame per metus specialistai parengia stalių, virėjų ir kepėjų. Šiemet profesiją įgis 58 nuteistieji. Tik ar ja pasinaudos laisvėje?
Tėvams vaikai nerūpi
„Atlikusių bausmę mes neišmetame į gatvę ir nenusiplauname rankų. Mūsų socialiniai darbuotojai jau prieš pusmetį skambina tėvams, jei jie yra, giminaičiams ir klausia, ar jie priims vaiką.
Rašome pranešimus socialinės paramos skyriams. Po metų siunčiame užklausimus, ar jie gavo darbo, įsiliejo į visuomenę?
Tuo mūsų funkcijos ir baigiasi, jas perima Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Už paauglio nugaros nei auklėtojo, nei prižiūrėtojo nebėra“, – su nerimu kalba M.Tokarevas.
„Gaila, kad mūsų auklėtiniai nelabai rūpi tėvams. Skaudu, kad jie po kelerių metų net nepasigenda savo vaikų, o gali su nepilnamečiais kas antrą mėnesį matytis net po kelias paras.
Rengiame atvirų durų dienas, kviečiame tėvus, net sumokame jiems už kelionę. Bet savo vaikus per metus aplanko gal kokie 8–10 tėvų“, – apgailestauja pataisos namų psichologė Audronė Kuodienė.
Atlikęs bausmę nepilnametis, pataisos namuose jau tapęs pilnamečiu, išeina į laisvę. Jo gyvenimo pažinimas dar labai menkas. Nei darbo, nei pinigų, nei kas jo nori.
Viduje – ir tigras, ir kuosa
Lydima direktoriaus M.Tokarevo ir pavaduotojo Andrejaus Agijavičiaus dairausi po pataisos namus.
Popietę čia tylu – dalis nuteistųjų mokosi, dalis profesinėje mokykloje, dalis krepšinio rungtynėse.
Sutikti koridoriuose paaugliai pirmieji mandagiai sveikinasi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie – jaukaus bendrabučio gyventojai.
Bet laisvių čia nedaug. Juos visą laiką stebi kameros. Nakčiai jie užrakinami savo kambariuose, 3 valandą nakties – patikrinimas. Į pamokas, sporto salę, darbo vietas, pasivaikščioti veda pareigūnai.
Įėjusi į dviejų nuteistųjų gyvenamąjį kambarį pasijuntu lyg pliušinių žaislų parduotuvėje – čia taip jauku.
Grindys išklotos pliušiniais kilimais su tigrų atvaizdais, ir aš tuoj pat atsiprašau šeimininko, kad užėjau su batais. Pliušiniai kilimai pakabinti ir ant dušo bei tualeto kabinos sienelių.
Lovos užtiestos panašiomis lovatiesėmis, ant langų – spalvotos užuolaidos, ant stalų – asmeniniai plokščiaekraniai televizoriai. Kambariai daug kur panašūs. Mat ką turi vieni, užsinori ir kiti.
„Toks jų skonis, jie puošiasi, kaip išmano. Mes leidžiame, bet negali būti dulkių. Viena diena per savaitę skiriama generalinei tvarkai“, – paaiškina direktorius.
Kalbinu gražiojo kambario šeimininką.
„Man 19 metų, prieš 3 metus nužudžiau 28-erių žmogų, buvau 16-metis.
Kaip? Gėrėm, susimušėm. Gavau 6 metus nelaisvės. Tai mažiausia bausmė, nes nusikaltau pirmą kartą. Leido bausmę čia atlikti ir tapus pilnamečiu, džiaugiuosi dėl to. Čia mokausi 12-oje klasėje.
„Koks jausmas, kai atimi kitam gyvybę?“ – klausiu neiškentusi.
„Nekoks“, – trumpas atsakymas. Kas už jo slepiasi?
„Aš neskaitau nuteistųjų bylų. Turbūt išprotėčiau. Elgiuosi su visais vienodai, nes jiems visiems reikia pagalbos“, – sako 22 metus čia dirbantis A.Agijavičius.
Direktoriaus pavaduotojas atrodo kaip madingos parduotuvės konsultantas, socialinės darbuotojos – gražios, elegantiškos ir pasitempusios.
Pareigūnai čia nevilki uniformų, koridoriuose kabo nuteistųjų meno darbai, žydi gėlės, o kambariuose gyvena įvairūs gyvūnai – kuosa, šeškas, žuvytės, kieme – šunys.
„Pradėjome šį projektą po to, kai Kaune nuo tilto buvo numestas šuniukas. Mokome savo vaikus, kad reikia rūpintis tais, kuriuos prisijaukini“, – sako M.Tokarevas.
Sovietiniais laikais šie namai buvo sąjunginio pavaldumo nepilnamečių kolonija, į kurią 300 nusikaltėlių būdavo suvežami iš visos Sovietų Sąjungos.
Didžiulės salės, kuriose kalėdavo po 50 paauglių, dabar suskirstytos kambariais, kuriuose po 2–3 nuteistuosius. Čia jie bando kurti savo namų iliuziją.
Žmogžudžiai – dar vaikai?
Televizorių ekranuose mes matome veidus po gobtuvais slepiančius paauglius, sulaikytus už žiaurius nusikaltimus. Matome juos įžūliai krizenančius teisme.
Kaip jaučiasi pakliuvę čia, kai supranta: prieš akis – kalinimo metai? Ar bando čia kurti savo kultūrą, kuri egzistuoja suaugusiųjų pataisos namuose? – klausiu psichologės A.Kuodienės ir socialinės darbuotojos Eugenijos Kepežinskaitės.
„Jie pakliūva čia labai sutrikę, šaunumo kaukė nukrinta, kai teismas paskiria bausmę, iš izoliatoriaus jie turi pereiti į pataisos namus. Bet iki dviejų savaičių gali praleisti karantine.
Emociškai jie dar vaikai, kuriuos baugina ateitis – ar sugebės prisitaikyti iš izoliatoriaus kameros pakliuvę į būrį? Mes padedame jiems adaptuotis, aiškiname taisykles.
Juk jie labai skirtingi – ir iš skirtingų šeimų, ir nubausti už skirtingus nusikaltimus. Pastebime, kad pakliuvę čia iš šeimų turi kitokias vertybes. Jie ieško pagalbos, juos lanko, jų laukia. Ta prasme jie stipresni. O iš globos namų, socializacijos centrų – vieniši, niekam nereikalingi.
Jie kovoja už išlikimą. Natūralu, kad yra ir pavydo. Mes jų neskirstome. Mūsų pareiga – kad jie visi suprastų, jog verta gyventi kitaip. Dalis supranta. Nors nemažai yra ir beviltiškų – jie žiūri į tave beprasmiu žvilgsniu. Galima nuspėti, kad niekada neišeis iš kalėjimų“, – sako darbuotojos.
Būna ir lytinio išnaudojimo
Nepilnamečių pataisos namų darbuotojai teigia, kad tokios ryškios subkultūros kaip suaugusiųjų pataisos namuose čia nėra.
„Jie nubausti už žiaurius nusikaltimus, bet vis tiek protelis kaip vaikų. Pavyzdžiui, naujokui gali liepti sėdėti tupykloje tol, kol praskris lėktuvas. Tas sėdi, nors lėktuvas čia niekada nepraskrenda“, – šypteli M.Tokarevas.
O muštynių, lytinio išnaudojimo? Ar paaugliai taip pat skirstosi į kastas, kurios yra suaugusiųjų pataisos namų kasdienybė?
„Pas mus tik 98 nuteistieji, visur pareigūnai, stebėjimo kameros, lengva užkirsti kelią agresijai. Apsistumdymų būna. Bet mūsų psichologai daug dirba, kad viename kambaryje gyventų tokie paaugliai, kurie yra panašesnio charakterio.
Aišku, su žagintoju vagišius taip pat nenori gyventi“, – aiškina direktorius.
„Ryškaus skirstymosi į kastas, lytinės prievartos čia nėra.
Neformaliai – taip, tai vyksta. Jie visi bręsta, siaučia hormonų audros. Vieni masturbuojasi, kiti – kitaip. Pas mus buvo iškeltos tik kelios bylos dėl prievartavimo.
Vienas šampūno pasiskolino, kitas – pinigų, nes jų niekas neremia. O kaip skolą grąžinti?
Pamatome, kad kažkodėl kitas plauna koridorius, nors eilė buvo ne jo. Kodėl? Administracija greitai pastebi tokius dalykus, nors patys nepilnamečiai paklausti visada tylės“, – sako psichologė A.Kuodienė.
Į izoliatorių – 10 parų
Ar sunku darbuotojams išsilaikyti neparodžius pykčio nuteistiesiems, kurie čia pakliūva už žiaurius nusikaltimus ir elgiasi įžūliai?
„Tenka sukąsti dantis ir laikytis. Prie mokytojų dar stovi ir prižiūrėtojas. Jei nebūtų tos apsaugos, pedagogus į mokyklą surinkti būtų sunku.
Kartais tikrai niežti rankas, bet mes įpratę susivaldyti. Nors būna, kad tenka panaudoti ir antrankius, ir specialiąsias priemones. Jie labai gerai supranta, kad būna nubausti už reikalą.
Į baudos izoliatorių pakliūva už pasikartojančius nusižengimus, kai daug kartų prieštaravo draudimams. Reikia gerai prisidirbti“, – neslepia direktorius.
Kokie tie nusižengimai?
Bandymai lyderiauti, naudotis kitų darbu, agresija, muštynės, vagystės iš valgyklos.
Aplankau ir baudos izoliatorių. Šiandien jis tuščias. Lova, taburetė, atvira tupykla.
Ir dar mažesnė laisvės iliuzija, nes langas tik už grotų, koridoriuje. Maksimali bausmė baudos izoliatoriuje – 10 parų.
Darbo ir pinigų!
Darbas ir uždarbis yra tai, ko labiausiai pataisos namuose trūksta. Išeidami iš pataisos namų jaunuoliai kišenėje turi tiek, kiek kainuoja bilietas į vieną pusę – iki gyvenamosios vietos.
Pataisos namuose yra tik devynios mokamos darbo vietos. Jas visas užima jau Integracijos į visuomenę centre esantys nuteistieji.
Atlyginimas už valymo, ūkio darbus – 240 litų neatskaičius mokesčių. Paprastai tas darbo vietas dalijasi daugiau nuteistųjų, gal 20 žmonių po dalį etato, tai įmanoma uždirbti apie 180 litų.
O kiti? Nedirba ir neužsidirba?
„Dvejus metus pas mus vyko europinis projektas – jei mokaisi, gauni stipendiją. Didelę – 500 litų. Visi tuomet norėjo mokytis.
Teko kontroliuoti, kad nuteistieji savo algas taupytų ateičiai, o ne iškart išleistų saldainiams ir firminiams treningams. Bet projektas baigėsi.
Nei darbo, nei pinigų. Kad nėra darbo, didžiausia visų šalies kalinimo įstaigų problema. Be jo neįmanomas žmogaus reabilitavimas“, – įsitikinęs M.Tokarevas.
Kam bandelių su uogiene?
Išėję į laisvę dalis pataisos namų auklėtinių galėtų dirbti, nes čia įgyja paklausių profesijų – staliaus, virėjo ir kepėjo.
Didžiulėje patalpoje – moderniausios kepimo ir virimo krosnys, įranga. Kauno mechanizacijos mokyklos dėstytojas Edmundas Jankauskas paauglių grupei aiškina maisto ruošimo paslaptis.
Pradedama nuo paprasčiausių įgūdžių.
Paaugliai man tuoj pademonstruoja, kaip vikriai jie išmoko pjaustyti svogūnus. Ką išsiverda, tą ir suvalgo – tai geras priedas prie valdiško maisto, kurį pataisos namams tiekia viena įmonė.
Čia baigę vienų metų kursus ir gavę kvalifikacijos pažymėjimus laisvėje buvę nuteistieji galėtų puikuotis balta virėjo kepure.
Jeigu kokia įmonė panorės, kad bandeles su uogiene keptų kelis kartus teistas ir pataisos namuose sėdėjęs vagišius ar močiutės žagintojas.
Paskutinis patepimas prieš laisvę
Didžiausias pataisos namų pasididžiavimas – Integracijos į visuomenę centras, 2009 metais pastatytas vietoj buvusių garažų.
Nuo pataisos namų kelias į jį trumpas – tik perėjus gatvę. Bet pasaulis čia visai kitas. Meno studija, poilsio, sporto, kompiuterių, pamokų ruošimo kambariai, virtuvė su visa įranga, net indaplovė, skalbyklė ir džiovyklė.
Daugiau laisvės, daugiau išvykų. Viskas – devyniems nuteistiesiems, kurie po kelių mėnesių išeis į laisvę. Nuo 2009-ųjų iš čia į gyvenimą išėjo 124 nuteistieji.
Bėgti nėra prasmės
Jei nuteistieji neturėjo namų, juos pasitinkanti centro direktoriaus pavaduotoja Ina Gustienė, dirbanti čia 27 metus, jiems visiems tampa mylinčia mama.
Išdidūs vaikinai mane lydi į erdvią virtuvę, kur ant stalo pūpso jų šiandienis darbas – užkonservuotų daržovių ir išvirtų uogienių stiklainiai. Produktai – iš šalia esančio šiltnamio, daržo, užveisto sodo.
„Čia mūsų vaikų darbas. Mokomės visko, ko jiems prireiks laisvėje – ir virti, ir marinuoti, ir gražiai valgyti. Matote, mes valgome tik iš gražaus pietų servizo, net sriubą pilame į sriubinę.
Vaikinai išmoksta čia gyvenimiškų šeimininkavimo įgūdžių. Gauname tik maisto produktų, iš jų patys verdame valgį. Nemažai čia yra tokių, kurie buvo mėtomi per valdiškas įstaigas kaip paukščiukai iš lizdo. Reikėjo rasti kelią į jų širdis“, – sako I.Gustienė.
Prieš žengdami į laisvę vaikinai lanko paskutinius užsiėmimus, kuriuose mokomi, kaip ieškotis darbo, bendrauti, išvengti rizikos, kaip sveikai gyventi ir pilietiškai elgtis. Net kaip būti gerais tėvais. Iš devynių paauglių du – jau tėvai.
18 metų Laurynas turi jau 3 metų dukrą ir 1,5 metų sūnų, 17-metis Svajūnas – metų sūnelį. Abu nuteisti už plėšimus.
Abu išdidūs, kad jų laukia, kad pasiryžę gyventi kitaip, dirbti, o dabar siunčiantys beveik visą uždarbį – 150 litų – savo vaikams ir jų mamoms. Svajūnas sugebėjo pernai pataisos namuose vesti ir 16-metę savo sūnaus motiną.
„Nedirbome, gėrėme. Trūko pinigų. Nusprendėme apiplėšti“, – tokia trumpa ir Svajūno, ir Lauryno, ir 19-mečio Deivydo istorija.
„Bet viskas bus gerai, mūsų laukia“, – sako jaunuoliai, nors kol kas ir būstas, ir būsimas darbas, ir uždarbis laisvėje – tik svajonėse.
Kas mylės teistą?
Kodėl nusikalsta vis daugiau nepilnamečių ir kodėl jų nusikaltimai vis žiauresni? Kodėl jiems taip lengva nužudyti? Iš kur tokia nepagarba gyvybei? – klausiu pataisos namų darbuotojų.
„Vieno atsakymo nėra. Į tai galėtų atsakyti sociologai, visuomenės procesų tyrėjai. Prievarta užpylė kino filmus, kompiuterinius žaidimus. Šaunuolis, jei nužudęs daugybę žmonių pasiekė tikslą. Aišku, kad visuomenėje labai nutrintos ribos tarp gėrio ir blogio.
Atgimimo vaikams nei tėvai, nei mokytojai nėra autoritetai. Totalitarinė visuomenė buvo didelis blogis. Gaila, bet augę demokratinėje visuomenėje ir išmokę tik reikalauti, tačiau pamiršę savo pareigas jaunuoliai tam tikrą totalitarizmą turi patirti kalinimo vietose.
Kitas dalykas – mūsų visuomenė nėra tokia brandi, kad normaliai priimtų teistą jaunuolį. Kas jį priims bandelių kepti? Prašome savivaldybių, kad suteiktų darbo, bendrabutį, paglobotų. Yra įstaigų, kurios padeda, bet nedaug.
Nuteistajam visam gyvenimui išdeginta stigma. Jis niekam nebereikalingas. Ir nutinka, kad pirmas nedidelis nusikaltimas lemia kitą, didesnį, ir taip toliau, kol tas procesas tikrai tampa nebegrįžtamas“, – teigia M.Tokarevas.
Reikia pasitinkančios rankos
Nepilnamečiams nusikaltėliams pataisos namai įdiegia norą gyventi kitaip. Dėl to dirba būriai darbuotojų, tam skiriamos didžiulės lėšos.
Bet tas noras dar labai netvirtas. Mat kitaip jie gyveno tik tuos kelerius metus pataisos namuose. Jų tolesnis kelias – lieptu per bedugnę į dorą gyvenimą – labai trapus.
Jei anapus jų nelauks tvirta ir geranoriška ranka, greitai sulauks Lukiškių gultai.
Šalyje dėl nepilnamečių nusikaltėlių integravimosi į visuomenę dirba dešimtys tarnybų ir šimtai darbuotojų.
Bet gyvenimas rodo, kad tas kelias neefektyvus, nes dažnai valdiškos instancijos mėto nepilnametį kaip karštą bulvę.
Vargu ar galime laukti, kad išseks suaugusių nusikaltėlių pasaulį papildanti nepilnamečių nusikaltėlių versmė, jei patys visuomenės nariai nesiims privačios iniciatyvos.
Jei nepilnamečių nusikaltėlių į savo bendruomenes nepriims įmonės, armijos padaliniai, stiprūs vyriški darbo, sporto kolektyvai, kur tas nepilnametis jausis esąs reikalingas ir laukiamas.
Jei valstybė nesuteiks tokioms įmonėms mokesčių lengvatų. Jei nepasikeis ne kokia nors abstrakti visuomenė, o mes patys, jos nariai, turintys suprasti, kad esame už juos atsakingi.
Neigiamas požiūris jaunuolius žlugdo
Rokas Uscila
Kalėjimų departamento direktoriaus vyresnysis patarėjas
„Neteisinga manyti, kad lygtinai paleistas iš pataisos namų nepilnametis eina į visas keturias puses. Bausmės vykdymas perkeliamas probacijos tarnybai, nepilnamečiai įtraukiami į jos priežiūrą.
Toliau vykdomi komisijos paskirti ir teismo nurodyti įpareigojimai – dirbti, mokytis, gydytis nuo priklausomybės ligų.
Konkretus probacijos tarnybos inspektorius įvertina išėjusio iš pataisos namų nepilnamečio pakartotinio nusikaltimo riziką, sudaro individualų planą, kaip jį kontroliuoti, kuo galima padėti. Išėjęs į laisvę nepilnametis turi daug įpareigojimų, kuriuos vykdydamas nebeturėtų grįžti į kalinimo įstaigą.
Problema, kad visuomenė nuteistąjį paženklina, jis tampa niekam nereikalingas. Bet jaunuolis jau atliko bausmę. Toks neigiamas požiūris jį vėl žlugdo.
Visi supranta, kad yra rizikos priimant tokį asmenį į darbą. Bet visuomenė turėtų būti suinteresuota, kad jis kurtų šeimą, dirbtų, o ne gyventų iš pašalpų.
Nepilnamečių nusikaltėlių nuostatas dar įmanoma pakeisti. Jie ne ateiviai, jie augo tarp mūsų. Probacijos tarnybos, kurių Lietuvoje yra 5, daug daro.
Bet reikalingos ir geranoriškos visuomenės narių nuostatos. Antraip jaunieji nusikaltėliai bus nuolatiniai suaugusiųjų nusikalstamo pasaulio donorai.“
