Dabar, kai Rusija turi rankose didelį rūpestėlį, Ukrainą, kai kas gali įsivaizduoti, kad ji mus suvis pamiršo. Nepamiršo, tik metodai kiti. Čia ne Kijevas, ir Lietuva jau Europos Sąjungoje ir NATO, ir kad ir kokie būtų mūsų valdžios netobulumai, net ir Seimo pirmininkės neišsikviesi į Maskvą ant kilimo paprotinti, ką jau kalbėti apie tuos valstybės žmones, kurie turi faktinę valdžią ir sprendimo teisę.
Rusijos inicijuotos ir jos pakalikų palaikomos „pilietinės iniciatyvos“ (jos lygiai tiek pat pilietinės, kaip ledų šventė Kėdainiuose arba „liaudies Seimas“ 1940 metais) – dėl atominės elektrinės, žemės pardavimo ir skalūnų – kažkiek suveikė, bet visi tie baimių pumpavimai lengvatikiams ir pasakos idiotams apie degantį vandenį yra tik vienas iš žanrų.
Kremliaus technologai išsitraukė seną, jau seniai negrotą, plokštelę, nupūtė dulkes, ir pasigirdo gerai žinomos melodijos. Kai nesuveikia grasinimai, Rusija noriai įjungia gailesčio skatinimą.
Šalis, iš kurios atėjo laimingos santuokos receptas „muša – reiškia, myli“, gerai įvaldė neįvertinto geradario vaidmenį. Taip gerai, ir taip jausmingai šitą dalyką pateikia (skirtingai nuo grasinimų – čia būna daug subtilumo ir dramos), kad daugelis Marijos žemėje tiki ir patys noriai kartoja tuos pačius poterius.
Emocinės spalvos ir psichologinio šantažo skonis dažnai primena motiną, priekaištaujančią nedėkingiems jau suaugusiems vaikams: „aš dėl jūsų naktų nemiegojau“.
Nežinote, apie ką aš čia? Nagi apie tai, kad vėl ištraukti girdėti Sąjūdžio laikais pasakojimai, kaip Lietuvoje viską sukūrė sovietiniai žmonės, sovietiniais laikais, ir, žinoma, anuometinės sistemos dėka (tobulesnė už rinkos chaosą planinė ekonomika, geriausi pasaulyje inžinieriai ir kitokie specialistai iš Rusijos, pažangiausias mokslas ir nemokama medicina – išties, neprikibsi).
Kai Lietuva dar tik reikalavo laisvės, vis kas nors išspjaudavo: „taip, galite, tik gal susimokėkit pirma už kelius, fabrikus, namus, ir viską, ką padarė“. Na, kad čia logika kreiva, kaip Kalėdų eglutė Panevėžyje, tai nereikia net ir aiškinti. Bet lygiai tokie patys išvedžiojimai girdėti ir šiandien.
Nespės kas nors vėl priminti apie paminklus okupantams sostinėje, ant Žaliojo tilto, tuoj pat iššoka tos pačios kontūzytos logikos metastazės: „tai ir greitkelius suarkim, ir oro uostus išsprogdinkim, nes jie irgi sovietiniai“.
Tai, kad tokie kalbėjimai yra laboratorinio grynumo idiotizmas, įrodyti lengva. Kai gydytojas ruošiasi kam nors traukti sugedusį dantį, ligonis paprastai nepradeda garsiai piktintis: „tu man dar ir galvą nupjauk, mėsininke tu!“. Jei kas nors nori išnaikinti tarakonus ir purškia juos dichlofosu, argi kas nors, būdamas sveiko proto, jų gaili ir sako: „tai dar nutrūčyk ir šunį, ir katę, ir dar savo vaikus, jei jau tu taip nori naikinti namų gyventojus“? Taigi.
Čia iš to nenugalimo sentimentalumo: jei kitur Stokholmo sindromas, aukos prisirišimas prie skriaudiko, yra psichiatrijos terminas, tai Lietuvoje jis – nacionalinė sporto šaka. Raktinis argumentas, išstenėtas ašaringu balsu: „taigi gal nebuvo taip jau viskas labai blogai tais laikais?“
Žinoma, kaip gerai sugalvota: tą patį galima pasakyti ir buvusiam kaliniui, nelabai šiltai prisimenančiam belangę. Ko tu taip vienspalviai ir neigiamai apie tą savo įkalinimą kalbi? Nejau nebuvo ten malonesnių, saulėtų dienų? Nejau nieko gero negali pasakyti apie laisvės atėmimo vietą? Jie tave juk mylėjo, kaip savo sūnų laikė. Ir valgydino, ir šildė, ir vėdino, ir pasivaikščioti galėjai.
Be to, tos kalbos apie Sovietų Sąjungos ilgalaikio poveikio nuopelnus, švelniai tariant, nelaiko vandens: jei kas nors galvoja, kad šiandien mes važinėjam kelio danga, mums palikta sovietinės Lietuvos inžinierių, tai kiek prasilenkia su tikrove: ano asfalto seniai nebelikę. Be to, viskas, kas buvo statyta ir kurta anais laikais – net ir tai, kas ligi šiol nesutrupėjo – jau seniai apmokėta, ir niekas nebuvo dovanota gerų dėdžių iš Maskvos.
Kadangi Rusija akivaizdžiai pralaimi informacinį karą prieš nebenorinčius draugauti buvusius satelitus (jei kas abejoja, tereikia pažiūrėti, ką Rusija pasakoja apie įvykius Ukrainoje – mėšlo čiaupai atsukti, tokio pasiutusio dergimo nebuvo nuo pat karo su Gruzija laikų), šių išspaustų ašarų, savęs gailėjimo ir rankų grąžymo bus vis daugiau. Ir tai ras gerą dirvą mūsų, lietuviškųjų, užjausti skubančių paprastuolių širdyse.
Kiekvieną kartą paminėjus kokią nors atvežtinės propagandinės pseudokultūros išvaržą – ar talentingo šovinisto-propagandisto koncertą, ar kokį slavišką TV kanalą, optimizuotą pribaltams, ir jo įtaką, ar šiaip gerai nusmailintą „visuomenės veikėją“ iš didžiojo kaimyno, jus tuojau pat pasitiks tas pats pritvotas atsakas: garantuoju, jums ironiškai pasiūlys tada ir rusų literatūros klasikų knygas sudeginti, ir Čaikovskio baletus uždrausti. Į šitas nesąmones nereikia reaguoti ir, svarbiausia, nieko atsakinėti. Tai kvailių argumentacija, ir ją reikia palikti kvailiams. Protingi žmones taip nekalba.
Užuojautos ir gėdos jausmo provokavimas, beldimasis į mums būdingą krikščioniškąją vertybę – dėkingumą geradariui – yra stiprus ginklas, nes, parodę gailestingumą neva skriaudžiamam, mes visi psichologiškai pasijuntam geriau, lyg atlikę gerą darbą. Lyg kokius karmos taškus užsidirbę. Rusija noriai ir nedvejodama atsistos į aukos vaidmenį, kai tik jai reikės.
Panašiai, daugeliui atrodo patraukli idėja sovietinius nuodingus stabus kilniaširdiškai palikti, „mes jų nebebijome, jie mums nepavojingi, tegu sau būna“. Tai noras, kurį motyvuoja ne protas, o nuolankumas savoms emocijoms: mes norime atrodyti didelės širdies ir atlaidūs, nes tada mylėsime save labiau ir kiti, regis, irgi mus labiau mylės.
Tai klaida: skriaudas galima atleisti, bet lengviausia tai padaryti po to, kai skriaudiko blogi darbai ir jų pėdsakai panaikinti, nuplauti, o jis pats nebesimakaluoja po akių.
