„Organizaciją susiradau pats, - pasakoja jis. - Šiuo metu yra be galo daug nevyriausybinių organizacijų, vien tik Indijoje apie 6 mln., jeigu neklystu. Tad pasirinkimo tikrai netrūko, sunkiausia yra surasti vietą, kur tu iš tikrųjų gali atnešti naudos.“
Pasak M.Chochlovo, savanoriauti Afrikoje ar Azijoje dažniausiai ieškomi žmonės, kurie išmano apie žemės ūkį arba mediciną. „Kadangi nei apie žemdirbystę, nei apie mediciną nelabai ką išmanau, ieškojausi vietos, kur būtų galima mokyti kompiuterių mokslo. Galų gale, kiekvienas turi daryti tai, ką išmano geriausiai“, - šypsosi jis.
Vaikinas pradėjo bendradarbiauti su Jungtinės Karalystės organizacija RAN (Rural Assistance Nepal). Ji daugiausiai užsiima pagalba Nepalo mokykloms, siunčia į šią šalį mokytojus bei medicinos darbuotojus.
Būtent per šią organizaciją M.Chochlovas ir išvyko į Nepalą mokyti 10-11 klasių moksleivių dirbti su kompiuteriais ir konsultuoti mokytojų, kaip geriau dėstyti kompiuterių mokslą.
Nepaliečiai vertina bendravimą
Savanorio diena dažniausiai prasidėdavo 7-8 val. ryto, apie 9 val. Nepalo žmonės valgo „dal bhat“ (ryžiai su kariu bei sriuba). Toliau M.Chochlovas turėdavo laiko pasiruošti pamokoms ir nukeliauti iki mokyklos. Kelias dviračiu užimdavo nuo pusvalandžio iki valandos.
„Vieną kartą buvo toks stiprus tropinis lietus, kad tiesiog nieko nemačiau kelių metrų atstumu prieš save. Lietus prasidėjo akimirksniu, buvau visiškai nepasiruošęs, ir teko ilgai slėptis po medžiu, - pasakoja M.Chochlovas. - Kitą kartą važiavau apie vidurdienį, ir karštis buvo toks, kad pajutau, jog dar truputį, ir gausiu saulės smūgį. Irgi teko palaukti, kol bus truputį vėsiau.“
Informatikos pamokos prasidėdavo 12-13 val., baigdavosi apie 15-16 val. Bet dažniausiai tekdavo užsibūti mokykloje ilgiau. „Labai svarbu kiekvieną dieną pabendrauti su mokytojais ir su direktoriumi, - sako savanoris. - Tai nėra būtina, bet tiesiog mandagu ir yra gerų manierų požymis. Nepaliečiai, kaip ir kiti azijiečiai, tai labai vertina.“
„Chai“ - juoda arbata su cukrumi ir pienu - yra neatsiejamas nepaliečių gyvenimo dalykas. Ne išimtis ir mokykloje dirbantys žmonės. Pasibaigus pamokoms daugelis mokytojų nueidavo į „kavinę“ (iš tiesų tai buvo nedidelė trobelė), kur aptardavo savo dieną ir tiesiog bendraudavo įvairiomis temomis.
„Kadangi buvau vos ne vienintelis užsienietis tuo metu, dažniausiai susirinkdavo daug žmonių, norinčių pabendrauti“, - prisimena M.Chochlovas. Mokytojai daug klausinėdavo jo apie Lietuvą, Europą, tradicijas ir kultūrą.
Džiunglėse pavojingiausi - drambliai
Turėdamas laisvo laiko iki vakarienės, jis dažniausiai važinėjosi dviračiu, bendravo su vietiniais gyventojais ir fotografavo įdomesnius dalykus, arba tiesiog slėpdavosi nuo karščio, nes kai kuriomis dienomis oras įkaisdavo virš 40 laipsnių.
Pasak M.Chochlovo, Nepale populiarus žmonių užsiėmimas – indiškų filmų žiūrėjimas.
Jam pačiam labiausiai įsiminė kelionė į džiungles, į kurias vieną šeštadienį buvo nuėjęs su tame pačiame viešbutyje gyvenančiais gidais. „Tą dieną man labai pasisekė, nes pamačiau laukinių dramblių šeimą, tigrą ir raganosį“, - džiaugiasi vaikinas.
Safaris nėra labai lengvas užsiėmimas, reikia ilgai brautis per džiungles, pereiti upes. Kartais tenka labai ilgai laukti, kol pamatysi kokį gyvūną. „Reikia pasiimti daug vandens, nes karštis labai didelis. Kol lauki, turi laiko ištraukti visas dėles, kurių čia pilna, - šypsosi M.Chochlovas. - Galų gale tigrą pamatėm, iš medžio kokiu 100 metrų atstumu, bet įspūdį paliko didelį.“
Bet pavojingiausias dalykas džiunglėse, pasak pašnekovo – drambliai. „Kai girdi šalia savęs rėkiantį kelių tonų dramblį, geriau kuo greičiau pasitraukti“, - tikina jis. Klasėje – 70 vaikų
Mokyklos Nepale būna dviejų rūšių - valstybinės ir privačios. Tėvai stengiasi leisti savo vaikus į privačias, nes tiki, jog išsilavinimas bus geresnis. Suprantama, tokios mokyklos yra mokamos, ir ne visi gali sau tai leisti, ypač, jeigu šeimoje yra daug vaikų.
M.Chochlovas dirbo valstybinėje mokykloje, kurioje šiuo metu mokosi apie 1000 vaikų, o su jais dirba apie 10 mokytojų. Visos klasės yra labai didelės, po 60-70 vaikų.
„Pastatai yra 1-2 aukštų, viduje yra suolai ir lentos. Valgyklos, sporto salės ir kitų specialiųjų patalpų nebuvo, mokyklos direktorius ir kiti mokytojai dalinasi vieną atskirą kambarį. Daug pamokų, ypač jaunesniųjų klasių, vyksta tiesiog lauke. Vienintelė klasė, kuri truputį skiriasi nuo kitų, yra kompiuterinė, kur aš dirbau“, - pasakoja M.Chochlovas.
Mokytojas mokinių yra labai gerbiamas, jo žodis per pamoką yra lyg įstatymas. „Įeidami į klasę, visi turi nusiauti batus. Pirmas žengia mokytojas, paskui jį mokiniai. Jeigu mokinys turi klausimą, jis turi pakelti ranką ir laukti, kol mokytojas leis jam užduoti klausimą. Kai klausia, turi atsistoti. Pasibaigus pamokai, pirmas išeina mokytojas“, - pasakoja savanoris iš Lietuvos.
Mokytojai taip pat turi laikytis tam tikros tvarkos - vyrai turi dėvėti kelnes ir marškinius, o moterys - nacionalinius drabužius. Pagal lytį mokiniai nėra skirstomi. Eilės prie tualetų Didžiausia valstybinių mokyklų problema, pasak M.Chochlovo, yra valstybės paramos stoka. Labai trūksta mokytojų, nes mažai kas nori dirbti už nedidelę algą. Kitas dalykas - blogai išvystyta mokyklos infrastruktūra. Trūksta tokių esminių dalykų, kaip valgyklos, sporto salės. Netgi tualetų yra vos keli visai mokyklai, todėl prie jų visą laiką stovi didelės eilės.
Tačiau mokykloje atmosfera labai draugiška. „Per visą laiką, būnant mokykloje, man neteko matyti jokių konfliktų tarp mokinių ar tarp mokinių ir mokytojų. Nepaliečiai nėra labai agresyvus žmonės. Jie gali pasijuokti vienas iš kito, tačiau muštynių tikriausiai nepamatysite“, - pasakoja M.Chochlovas.
Nepalo mokyklose problema ne patyčios, o tai, kad kai kurie talentingi mokiniai negali lankyti mokyklos, nes jų tėvai verčia juos dirbt lauke arba turguje. „Yra mokinių, kurie geriau sutaria su kitais, yra kurie blogiau, bet žiaurios patyčios lyg ir neegzistuoja“, - sako pašnekovas.
Kompiuteriai 40 laipsnių karštyje
Pasak M.Chochlovo, šiuo metu mokykloje yra septyni veikiantys kompiuteriai. Du iš jų buvo padovanoti jį atsiuntusios organizacijos RAN. Jis pats juos surinko ir patikrino, kaip veikia. Dar keli kompiuteriai buvo padovanoti valstybės ir privačių sponsorių. Beveik visi kompiuteriai yra nauji, dauguma turi „Windows 7“ operacinę sistemą.
„Taip pat yra daug nenaudojamų dalių – sisteminių blokų, klaviatūrų, monitorių. Suradom kelis veikiančius ir iš jų surinkom dar porą kompiuterių“, - pasakoja savanoris. Dulkės, smėlis ir didelis karštis prisideda prie trumpalaikio kompiuterių gyvenimo. Kai kuriomis dienomis temperatūra klasėje buvo didesnė kaip 40 laipsnių. Sėdint prie karšto kompiuterio reikėdavo išeiti pakvėpuoti grynu oru, kad nepasidarytų bloga.
„Kaip ir visur Nepale, elektros srovė gali atsirasti ir dingti bet kuriuo momentu. Išjungimo/įjungimo tvarkaraštis egzistuoja, bet neatitinka realybės. Yra vienas UPS įrenginys, tačiau ilgai jis septynių kompiuterių negali palaikyti“, - apie darbo specifiką pasakoja M.Chochlovas.
Vaikai – su mobiliaisiais telefonais
Vaikų kompiuterinis išsilavinimas labai priklauso nuo vietos, kur jie gyvena. Nepalo sostinėje Katmandu vaikai ir jaunimas labiau pažengę informacinių technologijų srityje – čia išmanieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai, „Facebook“ tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Bet kuo toliau nuo didelių miestų, tuo blogesnės gyvenimo sąlygos ir kartu mažesni šansai, kad namuose yra bent kokia šiuolaikinė technika.
„Mano klasėje iš maždaug 25 vaikų tiktai 3-4 namuose turėjo kompiuterį. Ir mažiau nei pusė jų buvo nors kartą dirbę kompiuteriu, - pasakoja M.Chochlovas. - Kai kompiuterinė klasė buvo paruošta ir bandėm pirmą kartą dirbti kompiuteriais, reikėjo pradėti nuo elementarių dalykų, tokių, kaip failo sukūrimas, direktorijos atidarymas, ir netgi kaip teisingai išjungti kompiuterį.“
Tačiau, pasak savanorio, beveik visi vaikai turėjo, nors ir ne pačius naujausius, bet mobiliuosius telefonus. Ir beveik visi naudojasi „Facebook“ per mobilujį internetą.
Mokytojai dažniausiai turi nors vieną kompiuterį namuose ir moka jais naudotis. Tačiau tai priklauso nuo žmonių amžiaus. „Senesnės kartos mokytojai nemėgsta daug laiko praleisti prie kompiuterių ir, jei gali, atlieka darbą be jų. Jaunesni žaidžia kompiuterinius žaidimus, naršo internete ir šiuo atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo Europos kolegų“, - sako M.Chochlovas.
Pasak jo, nepaliečiai labai mėgsta bendrauti, todėl „Facebook“ labai greitai pamėgo ir praleidžia ten nemažai laiko.
Šokas - mirusieji „šaldytuve“
Nepalo žmonės domėjosi Lietuva ir apskritai Europa. Savotišką kultūrinį šoką jie patyrė sužinoję, kad pas mus įprasta mirusį žmogų vežti į morgą.
„Vieną kartą klausinėjau, kokios yra jų tradicijos, kai žmogus miršta. Pasirodo, jeigu žmogus yra aukštesnės kastos ir šeima gali sau tai leisti, jis yra sudeginamas. Neturtingesni užkasa tą pačią dieną. Kai kur kalnuose lavonus sušeria paukščiams“, - prisimena pašnekovas.
Tada nepaliečiai savo ruožtu paklausė, ką daro žmonės jo šalyje. „Pasakiau, kad iš pradžių žmogus yra nuvežamas į morgą, o po trijų dienų yra palaidojamas. Po to jie vis klausė manęs, kodėl mes trims dienoms kišame savo mirusius giminaičius į, kaip jie sakė, šaldytuvą“, - juokiasi.
