Tokios dvejonės ramybės nedavė ir JAV gyvenančiai musulmonei Faridai Hamzai, kuri po poros trejų metų jogos praktikavimo nusprendė pradėti mokyti kitus. Artimiesiems sprendimą pranešusi moteris toli gražu nesulaukė pagyrų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
„Kai papasakojau apie tai šeimai ir keliems draugams, jie nereagavo teigiamai. Buvo sumišę, kodėl noriu tai daryti – juk joga gali būti nukreipta prieš islamą“, – prisiminė F.Hamza.
Mokantis kankino abejonės
F.Hamza įsitikinusi, kad joga ir islamas ne tik suderinami, bet ir turi panašumų.
Negana to, Indijoje gimusi, bet Omane užaugusi F.Hamza dabar mano, jog jos kelias į jogą buvo Alacho planas. Tačiau taip musulmonė manė ne visada.
Anksčiau F.Hamzą kankino abejonės dėl jogos, ypač tada, kai moteris turėjo jos mokytis hinduistų šventykloje.
„Jaučiausi kalta, bet galiausiai turėjau patikėti, kad Alachas supranta mano tikslus. Neslėpiau, kad nenoriu dalyvauti jokiuose religiniuose ritualuose, ir mano jausmai buvo gerbiami“, – mokymus prisiminė moteris.
Uždraudė jogą bažnyčioje
Tokios dvejonės – ne tik musulmonų problema. Abejonių dėl jogos turi nemažai krikščionių ir žydų, kurie šį mokymą sieja su hinduistų ir budistų religijomis.
Praėjusiais metais vienos Jungtinės Karalystės katalikų bažnyčios salėje buvo uždrausta praktikuoti jogą. Bažnyčios dvasininkas Johnas Chandleris tuomet sprendimą aiškino jogos ir hinduizmo sąsajomis.
„Kaip Katalikų bažnyčia, turime skleisti evangeliją ir būtent šiam tikslui naudojame savo patalpas“, – kalbėjo J.Chandleris.
Britų Anglikonų bažnyčios taip pat vienu ar kitu metu yra priėmusios panašių sprendimų. O garsus amerikiečių dvasininkas Markas Driscollas jogą pavadino demoniška.
Ginčus išspręs teismas
Ginčai, ar joga yra religinė veikla, verda ir gimtojoje Indijoje.
Šį rudenį viena grupė kreipėsi į teismą prašydama įtraukti jogą į Indijos mokyklų programą sveikatos tikslais.
Dėl šio prašymo kilo diskusijų banga. Indijos mokyklos yra pasaulietinės, tad minčiai dėl jogos pamokų nepritaria kai kurie šalies religinių mažumų atstovai.
Iš 1,2 milijardo Indijos gyventojų 80 proc. yra hinduistai, 13 proc. – musulmonai, 2 proc. – krikščionys.
„Indijoje praktikuojama joga nėra vien tiktai fiziniai pratimai. Stipri jos dalis – tikėjimas“, – yra sakęs Indijos krikščionių lyderis ir nacionalinio komiteto, atsakingo už mažumų švietimą, narys Johnas Dayalas.
Musulmonų sunitų organizacijos „Jamaat-e-Islami Hind“ atstovas Mohammadas Salimas pabrėžė, jog dauguma musulmonų nesutiks, kad joga Indijos mokyklose būtų privaloma.
„Kai kurios jėgos praktikuoja jogą kultūrinio nacionalizmo darbotvarkei stiprinti“, – yra tvirtinęs sunitas. Tad dabar visa Indija laukia Aukščiausiojo teismo išaiškinimo, ar joga yra religijos dalis.
Irane jogos mokė mula
„Joga – platus terminas. Tai kelia sunkumų“, – teigė jogos mokytojų akademijos „YogaLondon“ viena įkūrėjų Rebecca French.
Ji pabrėžia, jog yra įvairių jogos krypčių. Vienos jų atviriau nukreiptos į religiją nei kitos.
Pasak R.French, vienuoliai iš Harė Krišnos judėjimo praktikuoja bhaktijogą, kurios paskirtis – skleisti ir palaikyti atsidavimą Dievui.
Vakaruose gyvenantys žmonės labiau žino hathajogą – praktinius pratimus kūnui. Atliekant šios krypties jogą daugiausia dėmesio skiriama fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti.
Jogos pratimuose – asanose, dar vadinamose tiesiog pozomis, yra elementų, turinčių religinę prasmę.
„Tačiau ar koks nors veiksmas gali būti religinis, jei jam nesuteikiamas tikslas? Jeigu atsiklaupsiu, ar tai reikš, jog meldžiuosi?“ – retoriškai klausė R.French.
Panašios nuomonės, regis, jogos mokytojai laikosi Irane. Šiitiškoje islamo respublikoje joga labai populiari, tačiau jos mokytojai elgiasi itin apdairiai, kad nebūtų apkaltinti šventvagyste.
Viena savo pavardės nenorėjusi skelbti Irano jogos federacijos įkūrėjų sakė, jog jogos instruktoriai niekada nesijaučia tvirtai ir baiminasi, kad durys jų veiklai gali būti uždarytos.
„Kai mokau jogos, visada pabrėžiu, jog tai nėra religija. Tai ne hinduizmas ar budizmas. Tai filosofija ir požiūris.
Tai pratimai, dėl kurių gali geriau pasijusti.
Joga pagerina koncentraciją ir suteikia energijos, nors visada turime būti atsargūs minėdami energiją, nes tai gali būti neteisingai suprasta“, – kalbėjo jogos instruktorė.
Ji taip pat pažymėjo įdomų faktą, kad šalyje jogos mokytoju buvo mula (musulmonų dvasininkas), o daug vyresniųjų musulmonų dvasininkų šeimų lanko jogos treniruotes.
Apribojimų – ne vienas
Irane joga visada vadinama jogos sportu, o jos mokytojai yra įgalioti Jogos federacijos, kuri veikia taip pat kaip Teniso arba Futbolo federacija.
Irane jogos pratybos būna lėtesnės nei Vakaruose, mat čia daug diskutuojama apie kiekvienos pozos naudą žmogaus kūnui.
Kaip būdinga ir kitoms sporto šakoms, šalyje rengiami jogos konkursai, kuriems teisėjauja specialiai iš įvairių šalių pakviesti mokytojai.
Panašūs apribojimai jogai įvesti ir Malaizijoje, kurioje po 2008 metais priimto religinio sprendimo joga uždrausta penkiose valstijose.
Sostinėje Kvala Lumpūre fiziniai pratimai leidžiami, bet mantrų giedojimas ir meditacija – uždrausti. Panašią ribą yra nubrėžę ir Indonezijos dvasininkai.
Amerikiečiai pasiryžę kovoti
Tarsi į kitokią pakuotę jogą teko įvynioti ir JAV. Devyniose Ensinitaso (Kalifornijos valstija) pradinėse mokyklose vaikai du kartus per savaitę dalyvauja pamokose, paremtose radžajoga (aštangajoga).
JAV mokyklos yra pasaulietinės, tad kai kurie tėvai nepatenkinti tokia praktika. Jų neįtikino ir pozų (asanų) pavadinimų sanskrito kalba pakeitimas į paprastus ir suprantamus angliškus pavadinimus.
Dabar asanos vadinamos tokiais žodžiais kaip „kengūra“, „banglentininkas“, „skalbiamoji mašina“. Pamokų vadovai taip pat pabrėžia, jog tai tik fiziniai pratimai.
Bet tuo liko patenkinti ne visi tėvai. Ne pelno siekianti krikščioniška teisininkų organizacija Nacionalinis teisės ir politikos centras („National Center for Law & Policy“ – NCLP) kreipėsi į teismą dėl jogos mokymo pradinėse mokyklose.
Tiesa, pradžia nebuvo sėkminga. Rugsėjį San Diego teismas nutarė, jog nors jogos šaknys religinės, vaikus galima mokyti pakeistos jos formos.
NCLP pateikė apeliaciją, mat organizacijos prezidentas Deanas Broylesas įsitikinęs, kad nors pavadinimai ir pakeisti, vaikų atliekami pratimai yra „labai simboliniai ritualai“.
„Krikščionybėje dėmesys koncentruojamas į žodžius ir įsitikinimus, o aštangajoga pagrindinį dėmesį skiria praktikai ir pojūčiui. Iš pradžių religinių tikslų gali nebūti, tačiau jogos praktikavimas gali vesti iki tikėjimo“, – kalbėjo D.Broylesas.
Krikščionys turi alternatyvą
Tad JAV gyvenantiems krikščionims, kuriems nepatinka mintis apie jogos praktikavimą, siūloma imtis kitos veiklos. Pavyzdžiui, pratimų rinkinys „garbinimo judesiai“ (angl. „PraiseMoves“) pristatomas kaip krikščionių alternatyva jogai.
Šių pratimų ir Dievo garbinimo derinių kūrėja yra Laurette Willis. Amerikietės motina buvo jogos mokytoja, ji pati jogą ėmė praktikuoti būdama 7-erių ir tai darė 22 metus.
Galiausiai L.Willis pati ėmė vadovauti jogos treniruotėms. Amerikietė sako, jog 2001 m. vasario 25 dieną 10 val. 35 min. Dievas pasiuntė jai mintį apie galimybę sukurti „garbinimo judesius“.
L.Willis įgyvendino šią idėją ir dabar moko daryti krikščioniškos alternatyvos jogai pratimus. Moteris nori, kad jos pamokų metu žmonės ne medituotų, o skendėtų apmąstymuose.
Padėjo suprasti savą religiją
Tarp krikščionių, musulmonų ir žydų pasitaiko tokių, kurie mano, jog joga gali suteikti tai, ko jie neranda arba nesupranta savo religijoje.
Tuo įsitikinusi ir Estelle Eugene – viena Žydų jogos tinklo („Yewish Yoga Network“) vadovių. Moteris jau 20 metų moko jogos Londone gyvenančius žydus ir kitų religijų atstovus.
„Ji didina mano pagarbą ir žydų religinių veiksmų, kurių anksčiau nesupratau, suvokimą“, – apie jogos įtaką savo gyvenimui kalbėjo E.Eugene.
E.Eugene šiek tiek pakoreguoja jogą ten, kur, jos manymu, mokymas kertasi su judaizmu.
Pavyzdžiui, judaistė niekada nedalyvauja jogos pamokose šeštadienį – žydams šventą dieną. Taip pat ji mieliau renkasi jogos pratimus be mantrų giedojimo.
Neseniai E.Eugene surengė ir Žydų jogos dieną, per kurią buvo aiškinamasi, kaip galima derinti jogą su judaizmu. (BBC, „Religion News“, LR)
Abejojo ir lietuviai
Jurgita Žilinskaitė
LR korespondentė
Lietuvos jogos asociacijos pirmininkas Vytis Zabulėnas, kuriam 48-eri, aktyviai jogą praktikuoja 10 metų. Vyras „Lietuvos rytui“ pasakojo, jog šiuo mokymu susidomėjo dar vaikystėje ir vis bandydavo atlikti kai kurias jogos pozas.
Bandymai ilgai buvo tik mėgėjiški, nes iki Sovietų Sąjungos griūties, be pogrindinių leidinių, informacijos apie jogą ir tikrų jos mokytojų Lietuvoje nebuvo.
V.Zabulėnas sako niekada neabejojęs, ar jis, būdamas katalikas, gali praktikuoti jogą. Mat į mokymą jis žiūri kaip į sportą, gyvenimo būdą ir sveikatingumo priemonę, o ne kaip į hinduistų ir budistų religijų dalį.
Vis dėlto jogos instruktoriui teko sutikti ne vieną lietuvį, kurį aplankė abejonės dėl galimo jogos susikirtimo su katalikybe.
„Tokių atvejų dažniau pasitaikydavo prieš dešimt metų, kai Lietuvoje joga tik pradėjo populiarėti. Tie žmonės, kuriems kilo pernelyg didelių abejonių, net nepradėjo lankyti treniruočių“, – sakė V.Zabulėnas.
Anot V.Zabulėno, Lietuvoje, panašiai kaip ir Vakaruose, 70–80 procentų žmonių į jogą žiūri kaip į fizinės ir psichikos sveikatos stiprinimo priemonę, 10 procentų tai laisvalaikio leidimo būdas, 2–3 procentams žmonių per jogą išreiškia save – tai jų profesija ir pragyvenimo šaltinis, dar maždaug 3 procentams – religinis kelias.
„Nepažįstu nė vieno tikro kataliko, kuris būtų pradėjęs praktikuoti jogą ir staiga tapęs budistu. Tačiau pradėję lankyti treniruotes žmonės tai pakabutį su Buda pasikabina, tai kokį nors paveiksliuką namuose pasideda – tam tikrų virsmų vyksta“, – pasakojo V.Zabulėnas.
