2012-ųjų žiemą planuota surengus protesto akciją atkreipti dėmesį į vertingo istorinio pastato naikinimą. Tokia poetės Ilzės Butkutės iniciatyva sulaukė didelio palaikymo socialiniame tinkle: literatai siūlėsi sparčiai nykstančiame dvare skaityti savo kūrybą, muzikantai – pagroti, verslininkai – protestuotojams karšto maisto, o vietos gyventojai kvietė į savo namus pasišildyti sužvarbus.
Nenuostabu, kad tiek žmonių jaudina Kalnaberžės dvaro likimas. Šis objektas kažkada jis priklausė įžymiam Rusijos reformatoriui Piotrui Stolypinui. Šioje vietoje jo šeima praleido 11 metų ir vadino juos laimingiausiais gyvenime. Tuo tarpu šiandien politiko V.Uspaskicho verslo įmonės „Lukta“ valdoma dvaro sodyba geriausiai tiktų kurti siaubo filmams.
Tąkart protestuoti vis dėlto neprireikė – visuomenę pasiekė žinia, kad Kultūros paveldo departamentas laimėjo bylą prieš įmonę „Lukta“. Panevėžio apygardos teismas nusprendė, jog šį per dešimt metų tinkamos priežiūros taip ir nesulaukusį paveldo objektą privalo perimti valstybė. Taip pat teismas iš bendrovės „Lukta“ priteisė 338 tūkst. 978 litus dvarui konservuoti, kad jis būtų apsaugotas nuo tolesnio nykimo.
Byla keliauja per teismus
Tačiau praėjus metams padėtis Kalnaberžės dvare nė trupučio nepasikeitė – jis vis dar priklauso „Luktai“, mat po nepalankaus Panevėžio apygardos teismo sprendimo bendrovė kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą.
Dvejus metus Kalnaberžės dvaro byla praleido viename teisme, dabar jau metus guli kitame. O juk pastatui, kuris nugyventas iki tokios katastrofiškos būklės, kokios yra Kalnaberžės dvaras, kiekvienas mėnuo gali būti lemtingas.
Nuolat dvare besilankanti Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausioji inspektorė Asta Naureckaitė sakė, kad jos surašomus reikalavimus dėl objekto priežiūros UAB „Lukta“ vykdo tik minimaliai, ir tai nestabdo dvaro nykimo.
Gali nušluoju jau pirma audra
Regis, Kalnaberžės dvaro valdytojui nepadarė jokio įspūdžio ne tik šios istorinės sodybos būkle pasipiktinusios prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai, kad požiūris į paveldą parodo požiūrį į valstybę, bet ir jos inicijuotos teisės aktų pataisos, suvienodinančios privačių ir juridinių asmenų atsakomybę už kultūros paveldo nepriežiūrą. Po šių pataisų baudos iš buvusių simbolinių išaugo iki 40 tūkstančių litų.
Tai vargiai pagelbės žūstančioms vertybėms. Mažos baudos dažniausiai sumokamos, o solidžios veikiausiai bus skundžiamos. Žinant, kiek laiko sukasi teismų karuselės, ne vienu atveju gali tiesiog nebelikti dėl ko bylinėtis. Štai Kalnaberžės dvarui bet kuri stipresnė audra gali būti paskutinė.
Savivalė – nepažabojama?
„Negalime paskubinti teismų darbo ar prašyti prioritetinio dėmesio su paveldu susijusioms byloms, juolab žinodami tos institucijos darbo krūvius, - kalbėjo Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė. – Tačiau galėtume perimti veiksmingą kitų valstybių patirtį. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kovai su neatsakingais paveldo savininkais negaištamas laikas ir nešvaistomi biudžeto pinigai.
Jeigu kultūros vertybė nyksta, o jos valdytojas nekreipia dėmesio į paveldosaugininkų reikalavimus, valstybė pati pašalina avarinę būklę, konservuoja statinį, o paskui pateikia savininkui sąskaitą už atliktus darbus. Kuomet nenorima mokėti, pinigus išieško antstoliai“.
Nepatenkintiems paveldo savininkams išlieka teisė bylinėtis su atitinkamomis valstybės institucijomis, tačiau svarbiausia yra tai, kad esant tokiai tvarkai istoriniai statiniai bet kokiu atveju išsaugomi. Šis mechanizmas nereikalauja didžiulių lėšų, nes atliekama ne restauracija, o tik būtinieji konservavimo darbai.
Tuo tarpu Kalnaberžės dvaro likimu susirūpinusi ir jo savininko cinizmu neatsistebinti poetė I.Butkutė neslepia nusivylimo: „Tas žmogus atvirai tyčiojasi iš mūsų šalies – jos žmonių, jos įstatymų ir paveldo. Negi Lietuvoje nėra jėgos, galinčios sustabdyti šį pigų šou? Jei nėra, man labai keista. Jei tokia jėga yra, norėčiau paklausti atsakingų asmenų: tai kas gi trukdo?“
