Vyriausiosios rinkimų komisijos paskelbtais duomenimis, tokių „naudingų idiotų“ referendumo, kuriuo, be tam tikrų kitų tikslų, ir siekiama riboti žemės savininkų teises ja disponuoti, organizatoriams pavyko surasti beveik 300 tūkstančių. Šie žmonės turėdami omenyje europiečių užsienio investicijas kalba apie „kryžiuočių kolonizaciją“ ir deklaruoja kovą už „Lietuvos nepriklausomybę“. Jie nėra linkę įsiklausyti, kai primenama, kad stovi vienoje barikadų pusėje kartu su atvirai prokomunistines pažiūras deklaruojančio „Fronto“ judėjimo lyderiu Algirdu Paleckiu, entuziastingai palaikančiu čia aptariamą draudimą.
Daugiau nei keliasdešimt tūkstančių referendumininkų surinktų parašų buvo išbrokuoti dėl trūkstamų ar nekorektiškų duomenų. Nurodomos parašų išbraukimo priežastys apima ir teiginius, kad kai kurie referendumo rėmėjai „pasirašyti nelabai moka“ (tai turbūt nėra labai svarbu norint spręsti valstybės gyvenimo klausimus). Tad tam, kad referendumas būtų surengtas, trūksta dar beveik 8 tūkst. parašų. Vis dėlto, VRK suteikė organizatoriams galimybę pasitaisyti nekorektiškus parašus pakeičiant tinkamais.
Atsižvelgiant į tai, kokie resursai buvo mesti referendumo organizavimui ir kad iki sėkmės trūksta tiek ne daug, tik didžiausias naivuolis galėtų tikėtis, kad trūkstami parašai nebus gauti ir referendumas neįvyks. Todėl visos ž. ū. paskirties žemės pardavimo užsieniečiams draudimui oponuojančios politinės ir nepolitinės organizacijos gali pradėti rengtis atitinkamai agitacijai referendume. Reikia turėti omenyje, kad draudimo pratęsimo siekianti pusė čia turi kur kas geresnį įdirbį: ji jau angažavo žmones ir mobilizavo rėmėjus, o taip pat jau turi sukūrusi agitacinę organizacinę struktūrą, kurią galės perpanaudoti referendumo agitacijos metu. Tuo tarpu oponentai dar tik pradės raitotis rankoves.
Politikai, agituodami prieš draudimo pratęsimą ir referendumo organizavimą, dažnai pasitelkia nors ir ne visai beprasmius, tačiau ne esminius argumentus. Pavyzdžiui, populiaru teigti, kad vienašališkai, t.y. be derybų metu su Europos Sąjunga (Tėvynės sąjungos partijos siūlomas veikimo būdas) iš jos gauto pritarimo, pratęsę draudimą, susilaukime ES sankcijų ir neteksime jos finansinės paramos ar net būsime pašalinti iš Sąjungos.
Galima drąsiai nuraminti, kad iš ES mes tikrai niekur nepradingsime. Europos Sąjunga puikiai supranta jos geopolitinę svarbą rytinėms Europos valstybėms, todėl jų, kai pati tuo metu kovoja dėl proeuropietiškos Ukrainos ateities krypties, atgal į Rusijos glėbį tikrai neišstums. Antra, Europos Sąjunga lygiai taip pat supranta ir jos paramos, sudarančios milžinišką Lietuvos paskirstomų lėšų dalį, svarbą ir tai, kad visiškai nutraukus šią paramą valstybei būtų suduotas nepakeliamas finansinis smūgis. Taigi, ir to ES nedarys. Nors kartu derėtų nepamiršti, kad, remiantis 2011 m. duomenimis, Lietuvoje vienam gyventojui ES paramos teko daugiausiai nei bet kurioje kitoje Sąjungos šalyje. Taigi, būtent šis rodiklis ir galėtų gerokai sumažėti. O tai, bet kuriuo atveju, būtų juntama žala mūsų šaliai, įskaitant ūkininkus, gaunančius nemažą dalį paramos išmokų.
Kaip bebūtų, ES paramos lėšos nėra tas akcentas, kurį reikėtų dėti tokioje diskusijoje. Tokiu būdu visuomenei sudaromas įspūdis, kad šalis „parsiduoda“. Esą mūsų įsipareigojimus ES atitinkantis sprendimas būtų pasiektas mainais į ES pinigus. Nors ir nėra nereikšmingas, ES paramos klausimas norint suvokti, kad draudimas parduoti žemę užsieniečiams yra neprotingas, nėra būtinas.
Tuo tarpu draudimo rėmėjams niekaip nesiseka atskirti dviejų dalykų: žemės kaip nekilnojamo turto ir investicinio objekto, ir žemės kaip valstybės teritorijos. Referendumininkai nepajėgūs suvokti, kad įsigydamas žemę užsienietis neįgyja teisės joje paskelbti atskiros respublikos ar, jei reikia dar vaizdingiau, nukasti dirvožemio ir jo išsivežti svetur, o tik gali ją dirbti pagal tikslinę paskirtį, t.y., užsiimti žemės ūkio veikla.
Šie žmonės daug kalba apie tautos valią, tačiau kartu nenori nieko girdėti apie tai, kad tik tų pačių tautiečių valia žemė ir būtų parduodama. Reikia akcentuoti ne jos pirkimo, bet pardavimo faktą. Nes nesant pardavėjo, nebus ir pirkėjo.
Galiausiai, ko vertas vien tas faktas, kad referendumo agitacija skelbė dalykus, prasilenkiančius su realybe ir, atitinkamai, keliančius ironišką šypsnį. Pavyzdžiui, tarpusavyje buvo lyginami vienos iš maisto pramonės įmonių „BVP“ (taip įvardinta agitacijoje) ir Lietuvos biudžetas teigiant, kad ta įmonė „jei norėtų, galėtų pigiai nupirkti visą mūsų Lietuvą“. Žinoma, pačias emocingiausias vietas dar ir papildomai paryškinant, kad efektas nepasirodytų per mažas.
Tokios emocinės manipuliacijos neišsilavinusio ir nenuovokaus rinkėjo akyse virsta įtikinančiais ir nereaguoti neleidžiančiais argumentais. Vis dėlto, pamėginkime prasibrauti pro plačiai paskleistus mitus ir fobijas bei pažvelgti į aptariamą klausimą blaiviai ir racionaliai. Panašiai, kaip visai neseniai ekonomistas Nerijus Mačiulis iškėlė eilę retorinių klausimų, skirtų žmonėms, pageidaujantiems didesnio minimalaus mėnesinio atlyginimo, taip ir mes iškelkime keletą tokių klausimų draudimo pabaigos bijantiems tautiečiams.
Visų pirma, šiuo draudimu ribojama žemės savininkų laisvė disponuoti savo nuosavybe, kenčia jų turto vertė. Šiuo metu dirbtinai ribojama paklausa. Tiesa, kad leidus žemę įsigyti užsieniečiams, galėtų didėti jos vertė, nes juk didėja paklausa, o pasiūla išlieka iš esmės nepakitusi. Tačiau vertės didėjimas yra neigiamas tik tiems, kurie to turto geidžia. Tuo tarpu jo savininkams, įskaitant ūkininkus, tai yra džiugi žinia. Kuo gi Lietuvos žemės savininkų interesai yra mažiau svarbūs už jų turto geidžiančių žmonių interesus? Ir kodėl pastarieji turėtų primesti savo diktatą pirmiesiems?
Antra, tokiu draudimu iškreipiama rinka kuriant palankias sąlygas stambiam, bet nebūtinai atsakingam, vietos kapitalui. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ūkininkas lietuvis vien dėl savo tautybės yra geresnis už ūkininką užsienietį. Ir vienas, ir kitas rūpinasi savo pelnu, o manymas priešingai būtų naivus. Ar nesukursime sąlygų vietos oligarchams rastis? Ir ar ribodami konkurenciją nesumažinsime savo ūkininkų darbo efektyvumo?
Trečia, Lietuvos provincijoje socialinė ir ekonominė situacija yra kebli, kai kur – kritiška. Tokiu draudimu užkertamas kelias investicijoms į opiausius šalies regionus – kaimo vietoves – ateiti, o juk ten investicijų pritraukimą mes turėtume laikyti tiksliniu. Ar nebus taip, kad ribodami darbo vietų kūrimą tose vietovėse tik dar labiau skatinsime ir taip skausmingą kaimo nykimą bei nesugebančių rasti darbo žmonių emigraciją arba valstybės išlaikomų asmenų skaičiaus augimą?
Ir, galiausiai, dauguma argumentų prieš tokio draudimo naikinimą grįsti fobijomis: neverta gąsdinti žmonių nei danų kiaulidėmis, nei Lietuvos „išpardavimu“ – naujieji savininkai su nuosavybe negalės daryti nieko, ko negali vietiniai, jiems galios tie patys Lietuvos Respublikos įstatymai, žemė liks Lietuvoje, ją tiesiog bus galima įdarbinti valstybės pajamoms gausinti ir darbo vietoms kurti. Tiek ir tik tiek.
Todėl referendumo organizatoriams būtų pats metas nuleisti jų taip gausiai savo agitacinėje atributikoje naudojamas Lietuvos vėliavas ir jas susivynioti. Gerbiamieji, jūs kovojate ne už, bet prieš Lietuvą. Ir, nors patys to dar nesuprantate, tesate kažkieno rankų tampomų virvučių valdomi naudingi idiotai.
