Lietuvos politinis kontekstas, dirbant dabartinės koalicijos sąlygomis, buvo dar spalvingesnis ir nenuspėjamesnis nei įprastai. Mūsų Vyriausybės formavimas nebuvo nei greitas, nei paprastas. Ne vienas politikos apžvalgininkas metų pradžioje pranašavo, kad valdančioji keturių partijų koalicija ir jos Vyriausybė neištemps iki pirmininkavimo Europos Sąjungai (ES) pabaigos, o net jei ir ištemps, tai vienaip ar kitaip nepavyks išvengti kritikos dėl Lietuvos politikos peripetijų.
Panašu, kad šios prognozės neišsipildė. Pirmasis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai sklandžiai artėja prie pabaigos, be jokios dramos Seime jau priimtas kitų metų biudžetas, o euro įvedimas nuo 2015 m. atrodo realesnis nei bet kada anksčiau. Perfrazuojant klasiko žodžius – „pranešimai apie šios koalicijos mirtį yra gerokai perdėti“.
Kita vertus, nenorėčiau sumenkinti ir gerai žinomų koalicijos vidaus problemų, kurias anksčiau ar vėliau turėsime išspręsti.
Už stabilumo išsaugojimą viso pirmininkavimo Europos Sąjungai metu turime būti dėkingi ne tik mūsų koalicijos partneriams, su kuriais pavykdavo pasiekti sprendimų net ir gerokai skiriantis požiūriams, tačiau ir politiniams oponentams Seime bei kitur. Visi jautė didelę atsakomybę už tinkamą pasirengimą ir sklandžią pirmininkavimo eigą.
Ankstesnių Vyriausybių pradėti pasirengimo pirmininkauti darbai buvo kryptingai tęsiami, nustatyti prioritetai nebuvo revizuojami, o svarbiausiuose pirmininkavimo postuose liko arba į juos buvo paskirti dirbti savo sričių profesionalai. Pirmininkavimas Europos Sąjungai buvo pakylėtas aukščiau mūsų vidaus politikos ir tai, regis, buvo viena iš sėkmės priežasčių.
Iš tiesų pagrindinis pirmininkavimo ES krūvis teko Lietuvos valstybės tarnautojams Briuselyje ir Vilniuje, rengusiems susitikimus, pirmininkavusiems ES darbo grupėms, ieškojusiems visoms 28 ES šalims tinkamų sprendimų.
Todėl pirmininkavimo pasiekimai daugiausia yra mūsų valstybės ir diplomatinės tarnybos brandos ir profesionalumo nuopelnas. Tuo galime ir turime didžiuotis. Jeigu ateityje svarbiausiems šalies darbams valstybės institucijos sugebėtų taip susitelkti ir taip kryptingai dirbti – daug gerų darbų būtų galima nuveikti.
Europos Sąjungai pirmininkaujanti šalis tradiciškai rengia daug aukšto lygio susitikimų, konferencijų ir kitų renginių. Manau, visiems įrodėme, kad sugebame juos organizuoti efektyviai ir įdomiai. Mūsų turizmo sektorius – viešbučiai, restoranai, muziejai, gidai, barai – ne tik turėjo papildomų galimybių užsidirbti, bet ir savotiškai atstovavo šaliai. Dauguma atvejų jie tą darė labai gerai.
Nepaisant visos kritikos, kurios sulaukė Valdovų rūmų atstatymas, šiandien galime teigti, kad šie rūmai išties pravertė svarbiu Lietuvos reprezentacijai periodu. Vilnius, kur vyko dauguma renginių, pasirodė saugus, jaukus ir svetingas, kaip ir dera Europos šalies sostinei. Tūkstančiai svečių iš visos Europos pirmininkavimo proga Lietuvoje apsilankė pirmą kartą ir, manau, dauguma išsivežė tikrai gerus prisiminimus.
Neteko girdėti skundų dėl tiesioginių skrydžių į Lietuvą stokos, dėl ko buvo tiek nerimauta. Nuo liepos Air Lituanica pradėti skrydžiai į Briuselį buvo išties laiku ir ši mintis sveikintina. Būtų gerai, kad skrydžiai šia svarbia kryptimi bus tęsiami ir pasibaigus pirmininkavimui.
Šalys, įstojusios į Europos Sąjungą 2004 m. ir vėliau, vis dar pavadinamos „naujosiomis narėmis“, nors jau kitąmet minėsime savo narystės ES dešimtmetį. Sėkmingas pirmininkavimas geriau nei bet kas kitas leidžia atsikratyti šios naujoko etiketės. Be to, įgyta vertinga patirtis, ryšiai ir žinios labai pravers ateityje atstovaujant Lietuvos interesams Europos Sąjungoje.
Apie Europos saugumą ir gynybą
Lietuvos pirmininkavimo pusmetis buvo išties ypatingas Europos saugumo ir gynybos politikai. Šią savaitę Briuselyje susirinkę Europos šalių vadovai pirmą kartą po 2008 m. diskutuos saugumo ir gynybos klausimais, nustatys ilgalaikius prioritetus karinių pajėgumų plėtros srityje, inicijuos Europos saugumo strategijos atnaujinimą, suteiks gaires Europos karinės pramonės plėtrai.
Visus metus buvo intensyviai ruošiama dirva šiems aukščiausio lygio sprendimams. Lietuva, kaip ES pirmininkė, surengė daug parengiamųjų renginių ir diskusijų, kurios vyko ne tik Vilniuje, bet ir Paryžiuje, Londone, Briuselyje. Todėl būsimieji sprendimai bus pažymėti ir ryškia Lietuvos pirmininkavimo žyma.
Dėjome daug pastangų ne tik rengdami naujus Europos vadovų sprendimus, bet ir įgyvendindami tai, kas jau buvo sutarta anksčiau. Šį pusmetį Lietuva kaip niekad aktyviai įsijungė į Europos Sąjungos karines operacijas ir mokymo misijas, išsiųsdama laivų apsaugos grupę į operaciją ATALANTA, skirtą kovai su piratavimu, ir karinius instruktorius į ES mokymo misiją Malyje.
Lietuvos karių kuopa šį pusmetį taip pat budi ES greitojo reagavimo pajėgose – Jungtinės Karalystės vadovaujamoje ES kovinėje grupėje. Todėl Lietuvos indėlis į ES saugumo ir gynybos politiką šį semestrą buvo kaip niekad didelis.
Dalyvavimą ES operacijose ir misijose turėsime tęsti ir ateityje, nes saugumo grėsmių ir konfliktų židinių Europos periferijoje nemažėja. Europos Sąjunga turi būti pasirengusi į juos reaguoti, veikdama išvien su NATO arba savarankiškai, o Lietuva negalės likti pasyvi įvykių stebėtoja. Todėl mūsų kariuomenė turi būti pasirengusi veikti kartu su ES pajėgomis kovinėse ir vis aktualesnėse mokymo misijose.
Visas Lietuvos pirmininkavimo pusmetis nuo pat pradžių buvo paženklintas įtampos ir karinių konfliktų Sirijoje, Malyje, Egipte, o pastaruoju metu dar ir Centrinėje Afrikos Respublikoje. Jie neišvengiamai turėjo įtakos ES veiklai ir mūsų susitikimų darbotvarkėms.
Štai rugsėjį Vilniuje vykusių ES gynybos ir užsienio reikalų ministrų susitikimų planai turėjo būti paskubomis koreguojami dėl cheminio ginklo panaudojimo Sirijos pilietiniame kare. JAV valstybės sekretorius J. Kerry dėl šio klausimo specialiai atvyko į Vilnių. Būtent čia buvo suderinta bendra Vakarų šalių pozicija.
Šiame kontekste Lietuvai svarbių Rytų partnerystės klausimų įtraukimas į politinę ES darbotvarkę nebuvo paprastas. Tačiau po ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimo Vilniuje ir jį lydėjusių įvykių Ukrainoje turbūt niekam nebekyla klausimas, kodėl santykių ir bendradarbiavimo saugumo srityje stiprinimas su to siekiančiomis Rytų partnerystės šalimis turi būti vienas iš svarbiausių ES užsienio ir saugumo politikos prioritetų. Tai tik patvirtina, kad Lietuvos pirmininkavimo prioritetai buvo pasirinkti teisingai ir kad kryptingos pastangos turi būti tęsiamos.
Vilnius–Maidanas
Šimtai tūkstančių Ukrainos gyventojų, nepaisydami veriančio šalčio ir jėgos struktūrų represijų, Kijevo Maidane liudija savo troškimą būti drauge su Europos Sąjunga ir tapti jos dalimi. Prieš mūsų akis verčiasi naujas Europos istorijos puslapis ir mes, Lietuva, tapome svarbia šių įvykių dalimi. Vilnius, kur vyko ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas, ir Maidanas, kur susirinko minios ukrainiečių savo nesutikimui su šalies vadovybės pasirinkimu išreikšti, būsimų kartų istorijos vadovėliuose bus visada rašomi greta.
Niekas negalėjo prognozuoti, kad Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai pabaigtuvės vyks tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis. Ir šiandien dar sunku nuspėti Ukrainą sukrėtusio proceso finalą, juolab kiek tai atsilieps kitoms šalims mūsų kaimynystėje. Tačiau neabejotina tai, kad po šių įvykių Ukrainoje, nepaisant jų baigties, rytinė Europos Sąjungos kaimynystė jau niekada nebus tokia, kaip iki šiol.
Aišku, net jei Vilniuje būtų buvę pasirašytos asociacijos ir laisvos prekybos sutartys su ES, Ukrainai dar tektų gerokai palaukti savo įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Tačiau šiandien jau įvyko kitas procesas – Europa su jau seniai neregėtu gyvybingumu atsiskleidė Ukrainoje. Be jokių sutarčių.
Sunku įsivaizduoti, kad kurioje nors iš Europos Sąjungos senbuvių šiandien tūkstančiai žmonių išeitų į gatves su ES vėliavomis (čia daug įprastesni prieš ES nukreipti protestai). Kijeve euroentuziazmo banga nesustabdomai liejosi per Ukrainos jaunąją kartą, per subrendusią pilietinę visuomenę, per išsilavinusių ukrainiečių siekį susieti savo ateitį su Vakarų Europa ir jos vertybėmis. Išties, tai, kas įvyko Ukrainoje per pastarąsias savaites, tikriausiai priartino ją prie Europos labiau nei pačios ambicingiausios sutartys. Gan simboliška, jog šis istorinis virsmas vyksta Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai.
Šįmet sukako dešimt metų nuo tos dienos, kai Lietuvos žmonės referendumu pritarė šalies narystei Europos Sąjungoje. Tik žvelgdamas į įvykius Maidane gali suvokti, koks svarbus tai buvo žingsnis Lietuvai. Kiek daug naujų galimybių narystė ES atvėrė verslui, ieškantiems geresnio uždarbio, saviraiškos galimybių, norintiems keliauti.
Daugelio mūsų atmintyse jau išblėsę prisiminimai apie žeminantį stovėjimą eilėse prie užsienio šalių ambasadų laukiant vizos ir tie keliautojų vargai, kuriuos tekdavo patirti pasienyje su Latvija ar Lenkija. Tokie dalykai šiandien mums atrodytų kaip visiškas nesusipratimas ir atgyvena. Tačiau ukrainiečiams visa tai tebėra jų kasdienybės dalis.
Šimtai tūkstančių išėjusių į apledėjusias Ukrainos miestų gatves yra atsakymas ir visiems mūsų euroskeptikams. Europos Sąjunga, nepaisant visų jos trūkumų, atveria galimybes ir suteikia laisves ir teises, kurių siekia mūsų žmogiška prigimtis.
Šis natūralus laisvių ir galimybių siekis ypač stiprus tokiose šalyse kaip Ukraina, kurios geografija, istorija ir kultūrinės šaknys neatsiejamai susijusios su Europa.
Todėl Ukrainos vadovybės mėginimas prieš pat Vilniaus susitikimą iškelti Europos Sąjungai finansines sutarčių pasirašymo sąlygas pasirodė ciniškas ir išties ne europietiškas veiksmas. Jis tik patvirtino nuogąstavimus, kad dabartinė Ukrainos valdžia vis dar neperpratusi Europos Sąjungos veikimo principų ir pamatinių vertybių. Lygiai taip pat neteisingai ji įvertino savo visuomenės europietiškų lūkesčių stiprumą ir panašu, kad atsidūrė klaidingoje istorijos pusėje.
