Net jei dangus, nepaisydamas sinoptikų pranašysčių, gatvių veidrodžius ir medžių pirštus artimiausiu metu nuspalvintų akinamai baltai, dauguma mūsų šiam Kalėdų stebuklui greičiausiai vis tiek skirtume mažiau dėmesio nei ekranui. Televizoriaus, kompiuterio, mobiliojo telefono.
„Kalėdos – tai metas, kuris įkvepia keistis“, – nebyliai it akvariume įšalusi žuvis žiopčioja kas antras elektroninis sveikinimas. Keistis? Kiek galima? Mes ir taip kas akimirką keičiamės.
Vis dažniau keičiamės bereikšmėmis nuorodomis, atrajotomis mintimis, bejausmiais sveikinimais, apsimestinai svarbiomis intymiomis nuotraukomis, elektroniniais saldainiais, gigabaitais nuomonių, nuotaikų ir būsenų.
Vis rečiau – tikru vyrišku rankos paspaudimu, nuoširdžiu nustebimu dėl mylimo žmogaus blakstienose įstrigusios snaigės, plačiu šypsniu ne dėl savo, o dėl kito žmogaus kūrybinio žybtelėjimo.
Keičiamės ir visai kita prasme. Norime to ar nenorime. Ne tik gimstame ir mirštame, bręstame ir senstame, sergame ir sveikstame, bet ir vis greičiau bėgame. Skubame visur ir visada. Išsibarstome lyg neiškritusios snaigės vienadienių pagundų ir sterilių jausmų feisbukuose.
Retai kada randame laiko ir jėgų kuo idealiau pabaigti pradėtą darbą. Visada susiieškome svarbesnių. Kolumbijos rašytojo G.Garcios Marquezo nemaraus romano „Šimtas metų vienatvės“ vienas veikėjas, užsidaręs rūsyje, visą gyvenimą kalė auksines žuveles. Jis turbūt suprato, kad tobulumas neturi ribų.
Mes apie tai net nespėjame pagalvoti. Keičiamės, vartojame, bėgame. Vis labiau atsitraukiame nuo tikrovės grimasų į patogesnes, jaukesnes elektronines erdves.
Jas neseniai Lietuvoje viešėjęs lenkų sociologas Z.Baumanas vadina komforto zona, kurioje ieškome ne laimės, o patogumo, ne dialogo, o monologo.
Čia, skirtingai nei tikrovėje, draugus ir mylimuosius galime keisti lyg apatines kelnaites, nes jiems neprivalome įsipareigoti ir pažvelgti į akis. Šiame alternatyviame pasaulyje kalbėdamiesi su savimi tariamės, kad mus girdi visas pasaulis. Jame asmenybės grožį ir talentą matuojame ekshibicionizmo valiuta, sekėjų armijomis ir patiktuko paspaudimų skaičiumi.
Įdomiausia, kad tą elektroninę komforto zoną bandome įdiegti tikrovėje. Stengiamės išgyvendinti iš savęs kritiškumą.
Tarkime, teatro kritikas pagrįstai pareiškia, kad spektaklis yra prastas. Visuomenė velnių paprastai išrašo ne to spektaklio kūrėjams, o kritikui.
Mat jis pagal socialinių tinklų taisykles ir tikrovėje turėtų spaudyti patiktuką vien dėl kažkieno ne itin vaisingų pastangų.
Nekritiškas protas traukiasi. Ne tik visai nepastebimai mažėja, bet ir bėga į tą pačią komforto zoną – į vadinamuosius debesis, į skaitmenines kaupyklas.
Anksčiau būdavo labai juokinga, jei pašnekovui užkrisdavo žodis „mnemonika“. Dabar net nešyptelime, jei pamirštame Mendelssohno vardą. Visagalis „Google“ tuoj pat „atsimena“ žodį „Felix“ ir dar pasiūlo paklausyti šio vokiečių kompozitoriaus „Vestuvinį maršą“, kurio melodijai įsiminti greitai gali nepadėti jokios mnemonikos, įsiminimo meno, technikos.
Paradoksalu, bet minėtas G.Garcia Marquezas iš magiškojo realizmo atstovo pamažu virsta pačiu tikriausiu realistu.
Tame pačiame romane „Šimtas metų vienatvės“ jis rašė, kaip vieną dieną kaimo gyventojams ėmė prastėti atmintis.
Kad susigaudytų pasaulyje, žmonės prie daiktų pradėjo klijuoti lapelius su užrašais: prie stalo prilipdė užrašą „stalas“, prie lango – „langas“, prie namo – „namas“, prie rankovės – „rankovė“. Ir bandė gyventi tame apklijuotame kaime.
Ar mūsų pasaulis, kol kas susidedantis tik iš dviejų realybių, pamažu nevirsta tokiu, kuriame visų iš mūsų atminties besitraukiančių daiktų ir reiškinių pavadinimai surašyti lapeliuose, suklijuotuose nežinia kur esančiuose serveriuose?
Greičiausiai dar ne. Gali būti, kad taip niekada ir neatsitiks. Bet, kaip sakė Z.Baumanas, beatodairiškai panirdami į virtualią tikrovę mes turime žinoti, kad buvome perspėti, ką prarandame.
Akivaizdu, kad mums virtualusis pasaulis iki šiol yra naujiena. Todėl, kaip ir kiekvieną naują reiškinį, mes jį bandome prisipratinti, mokomės su juo tinkamai elgtis.
Kai išmoksime, galbūt sulauksime kalėdinio sniego. Ne visi, žinoma. Kai kurie nuo priešistorinių laikų taip ir neišmoko elgtis net su paprasčiausiu peiliu – vis įbeda kam į pašonę.
Tie, kurie sugebėsime prisipratinti virtualųjį pasaulį, akimirkai išlįsime iš dirbtinių šypsenėlių rojaus ir brisime per sniegą. Duok Dieve, kad jis gurgždėtų.
Priešingu atveju tai gali būti sniegas iš dar kitos, jau ne feisbuko įkūrėjo M.Zuckerbergo, tikrovės. Tada vėl tektų ją jaukintis. Ilgai ir nuobodžiai.
