Operatyvinėmis priemonėmis buvo atskleista: vienas gyventojas prie konteinerių pastatė seną šaldytuvą, kitas atvežė pavargusį televizorių. Valdžia, demaskavusi šiukšlintojus, jiems buvo gailestinga ir skyrė minimalias baudas.
Bet ta operacija nebuvo įvertinta teigiamai. Pasigirdo balsų, kad dabar šiukšlintojai šaldytuvus, televizorius ar senas automobilių padangas temps į pamiškes ir paežeres. O slaptų kamerų ant kiekvienos pušies nesumontuosi.
Viskas, kas susiję su šiukšlėmis, Lietuvoje pakvimpa skandalu ar bent marazmu. Antai Vilniuje prieš keletą metų viena įmonė pareiškė norą statyti atliekų deginimo gamyklą ir sąvartynuose sumažinti šiukšlių kalnus.
Kai projektas virto realybe, kaip grybas išdygo kita įmonė, sumaniusi tokią pat gamyklą statyti vos už kilometro. Ir dar galingesnę, nors tokios Vilniui ir nereikia. Be to, jau dabar aišku – šiukšlių jai pritrūks.
Marazmu virsta ir stambiųjų atliekų priėmimas į 73 aikšteles, įrengtas už europinius pinigus. Į jas vienas pilietis per metus turi teisę nemokamai atvežti tik 4 padangas, 2 vienetus buitinės technikos ir 40 kilogramų stiklo duženų.
O ką daryti, jei tų nereikalingų daiktų susikaupia daugiau? Išeičių yra.
Pavyzdžiui, vienos savivaldybės seniūnas nurodė, kad paliktus prie konteinerių šaldytuvus ir televizorius tvarkdariai vežtų į tas aikšteles parodydami viešuosius darbus atliekančių asmenų pasus.
Oi, koks nelengvas save apgaudinėjančių lietuvių kelias į civilizuotai su šiukšlėmis besitvarkančią Europą!
