Tiesa, jos šiuo metu auginamos pagal Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimo programą, rašo „Ūkininko patarėjas“.
Tačiau vištinių žąsų genofondu besirūpinanti Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacijos ekspertė ir LSMU VA Gyvulininkystės instituto darbuotoja Rasa Šiukščiuvienė įsitikinusi, jog šios žąsys gali tapti ne tik Kalėdų stalo skanėstu, bet ir perspektyviu verslu, mat žąsininkystė mūsų šalyje pamažu vėl ima populiarėti.
Tradiciškai vertingas paukštis
Žąsų auginimas Lietuvoje turi labai gilias tradicijas. Nuo senų laikų šis paukštis buvo laikomas brangiu ekvivalentu atsiskaitant už darbą, grąžinant skolą, vykstant prekių mainams. Lažą dvarui valstiečiai irgi galėdavo atiduoti žąsimis. Šv. Martyno dieną, minimą lapkričio 11–ąją, paprastai baigdavosi ganiavos sezonas ir ūkininkai atsiskaitydavo su samdiniais.
Už darbą jiems leisdavo iš pulko išsirinkti po iš anksto nusižiūrėtą žąsį. Paukštis būdavo kepamas ant laužo, o iš krūtinkaulio vyrai spręsdavo, kokia bus žiema. Šviesi žąsies krūtinė pranašavo šaltį, pilkšva – darganą.
Rudenį, nurinkus pūkus, žąsys būdavo varomos parduoti į miestų turgus, o iki 1934-ųjų – ir į geležinkelio stotis, iš kur gyvos būdavo eksportuojamos. Tam, kad nesusižalotų pėdučių, prieš tolimesnį „žygį“ paukščiai būdavo „pakaustomi“: pavarinėdavo po šiltą smalą, po to – po žvyrą. O kai kur netgi apaunami naginėmis. Per dieną, paganomas pakelės žolėje, pulkas nukeliaudavo apie 20 km.
Žąsų auginimo aukso amžius buvo tarpukaris, kuomet kasmet išauginta iki 5 mln. žąsų. Didelis dėmesys tuo metu skirtas ir veislininkystei. Žemės ūkio rūmai 1927 m. pradėjo registruoti veislinių paukščių augintojus ir skelbti juos spaudoje, kad ūkininkai žinotų, kur galima įsigyti veislinių paukščių prieauglio arba kiaušinių. 1927 ir 1928 metais buvo registruojami ūkiai, kurie turėjo bent du veislinius paukščius, o 1929 m. – ne mažiau kaip 10.
Nuo persivalgymo Lietuvoje iki paieškų pamaskvėje
Tačiau Vokietijoje 1933-iaisiais į valdžią atėjus naciams, Lietuvos ir Vokietijos santykiai labai pablogėjo. Vokietija visiškai sustabdė žąsų importą iš Lietuvos bei trukdė šiuos paukščius vežti tranzitu ir į kitas valstybes – Nyderlandus bei Prancūziją.
Tad Lietuvos žąsininkystei grėsė katastrofa. Todėl tuometė Vyriausybė priėmė sprendimą bent kiek palaikyti ūkininkų pajamas ir žąsis priverstinai išparduoti – iš pradžių valdininkams, o vėliau net ir studentams.
Už kiekvienus 50 Lt pajamų miesto žmogus turėjo nusipirkti vieną žąsį. Kaip įrodymą apie pirkinį pirkėjas kartu su žąsimi gaudavo numeruotą kortelę. Taigi netrukus gyventojai į žąsieną net žiūrėti nenorėjo.
„Matyt, žmonės tuomet tikrai atsivalgė žąsienos. Sovietmečiu žąsininkystė irgi neatgimė. Tad kartu išnyko ir senosios lietuviškos žąsų veislės. Laimė, viename pamaskvio veislyne, kuriame buvo kaupiama iš visos Sovietų Sąjungos suvežta vertingiausia ūkinių gyvūnų genofondinė medžiaga, mūsų instituto mokslininkams 1995 m. pavyko aptikti gyvų išlikusių lietuviškų vištinių žąsų. O netrukus po to į institutą atkeliavo ir 100 jų kiaušinių“, – pasakoja R. Šiukščiuvienė.
Kitos lietuviškos veislės – pulkinių pilkųjų – mokslininkams atkurti nepavyko, nes šių žąsų genofondas jau yra visiškai išnykęs.
Pašnekovė džiaugiasi, kad pernai į vištinių žąsų kilmės knygą buvo įrašyta 540 paukščių. Tikimasi, kad po dabar vykstančių vertinimo procedūrų bus įrašyta dar 700, nes atsiranda vis daugiau ūkių, kuriuose auginamos vištinės žąsys. Šiuo metu šalyje yra 16 sertifikuotų ūkių, kuriuose laikoma nuo 50 iki 300 žąsų.
Pačiame Gyvulininkystės institute dėl vietos stokos šiuo metu auginama 100 vištinių žąsų. Tačiau kiekvieną pavasarį parduodami vienadieniai žąsiukai ir žmonės skatinami dalyvauti selekcijos programoje bei plėsti augintinių pulkus.
„Kol kas, deja, vyksta giminingas paukščių veisimas. Bet, genetikų nuomone, kuo daugiau ūkių žąsis laikys, tuo dėl skirtingų lesalų, laikymo sąlygų ir kitų aspektų jų giminystė tols“, – pasakoja vištinių žąsų genofondo išsaugojimu besirūpinanti specialistė R. Šiukščiuvienė.
Lietuviškos veislės privalumai abejonių nekelia
Kalbėdama apie vištinių žąsų veislės privalumus, R. Šiukščiuvienė pabrėžia, kad išskirtinė ypatybė yra tai, jog iš šių žąsų gaunama ne tik mėsos, 700–900 g kepenėlių, bet ir pūkų. Mat šie paukščiai ne tik natūraliai šeriasi rudenį, bet ir pavasarį nuo jų, visiškai nepakenkiant, galima surinkti daug pūkų.
„Šiais laikais tai vargu ar bepadarysi, nepapiktindamas gyvūnų globėjų, tačiau iš tiesų šiuo atveju piktintis nėra dėl ko. Nuo žąsų pūkų gaminių paskutiniuoju metu buvome nusigręžę, bet jie nepamainomi žmonėms, alergiškiems sintetikai“, – neabejoja pašnekovė.
Anot jos, žmonės neretai nusivilia nusipirkę šventėms žąsį, nes iškepus iš jos telieka tik kaulai ir taukai. Taip nutinka dėl nežinojimo, kad vienos veislės skirtos pūkų gamybai, kitos – kiaušinių, dar kitos – mėsai.
„O štai vištinė žąsytė tiks viskam. Be to, ji turės ir mažiau riebalų. Dalis žmonių daro klaidą, nes prisiperka dekoratyvinių veislių žąsų ir tikisi sulaukti žąsiukų. Namų sąlygomis tai beveik neįmanoma“, – kalba R. Šiukščiuvienė, pastebinti ir kitą dažną augintojų klaidą. Anot jos, žmonės nusiperka vienadienių žąsiukų, nepigiai už juos sumoka, bet, skirtingai nei kitais ūkio jaunikliais, nepasirūpina ir papildomai nepapeni.
„Žąsiukams kažkodėl tik plotelis pievos aptveriamas elektriniu „piemeniu“ ir manoma, kad jiems vien to gana. Nesivarginama net „piemens“ perkelti į kitą vietą.
Anksčiau žąsis dažniausiai ganydavo 5–6 metų vaikai. Daugelis turbūt pamename vaikystėje skaitytą J. Biliūno apsakymą apie liūdną „šeštų metų“ žąsiaganio Joniuko dalią. Tačiau norint, kad žąsys užaugtų veislei būdingo dydžio, jos turi būti ir ganomos gerose pievose, ir papildomai palesinamos! Juk ir intensyvaus žąsų penėjimo technologijos atsirado ne šiais laikais – šeimininkės nuo seno mokėjo žąsinus papenėti lesalo „kukuliukais“, tad šie užaugdavo iki 8 kg svorio“, – kalba Gyvulininkystės instituto darbuotoja.
Tačiau, jos pastebėjimu, šiais laikais tokių didelių žąsų galbūt net ir nebereikia. Vištinių žąsų veislės patinas per sezoną užauga iki 7–8 kg, žąsis – iki 5–6 kg. Tad apie 4–5 kg sverianti skerdena lengvai telpa į orkaitę.
Darbą ir kantrybę atperka kalėdinė kaina
R. Šiukščiuvienė pastebi, kad žąsininkystė perspektyviu verslu gali tapti neturintiesiems didelio pradinio kapitalo, nesitikintiesiems greito pelno, nes jo teks laukti apie trejus metus. Mat žąsys, skirtingai nei vištos, kurių pulkui pakanka vieno gaidžio, yra ištikimos „sutuoktinės“ ir vienas patinas rūpinasi tik dviem patelėmis. Taigi kiaušinių šiuo atveju bus mažiau nei laikant analogišką skaičių vištų, todėl ir pulkas didės lėčiau.
„Tačiau puikiai galima auginti broilerius. Paprastai žąsys kiaušinius deda kovo–birželio mėnesiais. Bet gerai lesinant, papildomai apšviečiant žąsidę, galima sukelti antrą dėjimo ciklą rudenį. Gerai lesinamos žąsytės vėl pradės dėti kiaušinius, sulaukusios 30 savaičių, o 9–10 savaičių amžiaus paukščiai tiks parduoti mėsai“, – neabejoja specialistė.
Be to, broileriai neturės vandens paukščiams būdingų padaigų.
„Tačiau ir to nereikia baimintis, nes šiuolaikinės technologijos leidžia žąsį nupešti tikrai nesunkiai“, – kalba R. Šiukščiuvienė, pastebėdama, kad norint auginti žąsis prireiks ir naujų žinių, ir sąlygų.
„Atrodytų, smulkmena, bet išoriškai labai sunku atskirti, kuris paukštis yra patinėlis, o kuris – patelė. Tad išpardavus pateles kitą sezoną galima likti be jauniklių, nes nebus kas deda kiaušinius“, – su šypsena sako Rasa. Verta žinoti ir tai, kad vištinėms žąsims, skirtingai nei kitiems vandens paukščiams, apvaisinimo aktui atlikti nebūtinas vandens telkinys. Tačiau joms reikia dubens, kuriame galėtų prieš poravimąsi pasiturkšti.
„Aišku, trūkumas, kad žąsys yra prastos perekšlės. Todėl anksčiau žąsiukus perindavo kalakutės, o šiuo metu, ypač jei pulkas didesnis, teks įsigyti perinimo inkubatorių. Perinami žąsų kiaušiniai turi gulėti horizontaliai, todėl juos tenka vartyti rankomis, periodiškai apipurkšti vandeniu, reguliuoti temperatūrą, santykinę oro drėgmę, o atėjus skilimo laikui kiekvieno kiaušino lukštą pralupti rankomis“, – vardija pašnekovė.
Instituto turimame inkubatoriuje vienu metu galima perinti 150 žąsiukų. Toks kiekis kiaušinių kaupiamas dvi savaites, nes žąsys juos deda kas 2–3 dienas. Jei patelės papildomai lesinamos, jų kiaušiniai sveria 160–180 g, o vienadienis žąsiukas – 100–120 g. Be papildomų lesalų kiaušiniai svers 70–120 g, o žąsiukai 80–100 g. Be to, jie bus silpni ir dalis neišgyvens.
Anot R. Šiukščiuvienės, žąsys – nereiklios augintinės. Turintiems natūralų riebalinį sluoksnį paukščiams tereikia nešildomos pašiūrės, sauso kraiko, galimybės pavaikštinėti gryname ore ir šiek tiek baltyminių lesalų. Tačiau žąsienos kaina tai atpirks, nes prieš Kalėdas didesnių miestų turgavietėse šiemet už žąsį prašoma 100–150 Lt, o sostinėje net 200–250 Lt.
