„Dar taip gyvenime nebuvo. Tokių baisių žiemų ištvėriau tarnaudamas sovietinėje armijoje Kaliningrade, Mongolijoje, Kazachstane. Bet kaip gruodžio 8-osios vakare pravažiavau posūkį į Miroslavą ir atsidūriau kažkur toli apsnigtuose laukuose, neprisimenu.
Tik ligoninėje sužinojau, kad mane tuo metu ištiko insultas, todėl ir praradau orientaciją“, – pasakojo Alytaus apskrities ligoninėje gydomas A.Sinkevičius.
Smarkiai sušalęs A.Sinkevičius susirgo plaučių uždegimu, bet dabar jaučiasi neblogai.
Neįsivaizdavo, kur atsidūrė
Tą lemtingą sekmadienio vakarą vyras išvažiavo iš Alytaus namo į gimtąjį Cigoniškių kaimą (Alytaus r.). A.Sinkevičius važiavo keliu Alytus–Seirijai, bet nepastebėjo reikalingo posūkio į Miroslavą.
Vyras tik prisimena, jog važiuodamas smarkiai užpustytu keliu su giliomis provėžomis sustojo praleisti sutikto „Audi“ automobilio, jo „Volkswagen Passat“ užbuksavo ir nebepajėgė išvažiuoti iš pusnies.
Telefonu paskambino kaimynui. Pasakė, kad įklimpo, ir paprašė ištraukti. Įsivaizdavo, kad yra netoli namų.
Kaip vėliau paaiškėjo, jis nuklydo į šalį keliolika kilometrų ir atsidūrė užpustytame lauko keliuke tarp Žagarių ir Akuočių kaimų.
„Po to paskambino buvęs kaimynas Rimas, dabar gyvenantis Kaišiadoryse.
Sužinojęs, kas man atsitiko, jis davė komandą sesers sūnui kinkyti arklį ir ieškoti. Bet jie manęs ir negalėjo rasti. Sakė, kažkur prie Metelio ežero atsidūriau“, – iki šiol stebisi A.Sinkevičius.
Jėgos buvo pradėjusios sekti
Visą naktį A.Sinkevičius praleido automobilio salone, šildėsi, kol baigėsi benzinas, – pusę bako buvo pripylęs.
Dabar kiekvienam patartų žiemą į kelionę leistis tik su pilnu baku, gerai įkrautu telefonu, šiltai apsirengus ir apsiavus.
Kai salonas atvėso, išlipdavo lauk, pavaikščiodavo, vėl grįždavo į vidų. Gelbėjo šilti kailiniai, tačiau kojos vasariniuose pusbačiuose smarkiai šalo.
Visą pakelį cigarečių surūkė. Bagažinėje buvo mandarinų, jie sušalo, bet valgyti nenorėjo. Pradėjo sekti jėgos. Išlipęs lauk vos pajėgė grįžti į automobilį.
Vyras nesupranta, kodėl negirdėjo telefono skambučių. Gal trumpam aptemdavo sąmonė?
Orlaivis prilygo stebuklui
Taip prabėgo naktis, po to visa diena, vėl ėmė temti, kai vyras pamatė skrendantį orlaivį, kuris staiga ėmė leistis ir sukėlė didžiulį sniego sūkurį.
Sukaupęs paskutines jėgas nelaimėlis išlipo iš automobilio ir suklupęs prie jo ėmė mojuoti rankomis.
„Net nepagalvojau, kad jie manęs ieško, bet labai apsidžiaugiau, jog esu išgelbėtas“, – pasakojo vyras.
Kur yra A.Sinkevičius, pareigūnai nustatė pagal jo mobiliojo ryšio telefono skambučio vietą ir pasiuntė pasieniečių sraigtasparnį.
Klauso gydytojos nurodymų
„Labai dėkoju visiems, kurie manęs ieškojo ir surado. Kaimynams, giminėms, pasieniečiams, policininkams. Ir gydytojams. Jie taip nuoširdžiai rūpinasi“, – graudinosi A.Sinkevičius.
Jis prisiminė prieš 20 metų gulėjęs tame pačiame ligoninės skyriuje, kai buvo įtariamas insultas. Bet vėliau gydytoja patikslino, jog buvo tik veido nervo uždegimas.
Tuomet išlydėdama iš ligoninės ji liepė A.Sinkevičiui negerti degtinės.
„Taip ir padariau – neimu nė lašo. Gaila, kad gydytoja tuomet nepareikalavo mesti ir rūkyti. Būčiau paklausęs“, – nusijuokė antrąjį savo gimtadienį pasirengęs švęsti vyras.
