Dar 1997 m. vienas iš Eurazijos ideologų A.Duginas taip rašė „Geopolitikos pagrinduose“: „Ukraina kaip savarankiška valstybė su kažkokiomis teritorinėmis ambicijomis yra milžiniška grėsmė visai Eurazijai .Todėl neišsprendus Ukrainos problemos, kalbėti apie kontinentinę geopolitiką yra beprasmiška“.
Tuo metu tai buvo teorija. Dabar po Rusijos vadovaujamos kurpiamos muitų sąjungos – jau praktika. Tačiau ne vien ekonominiai projektai yra telkiamos imperijos pagrindas. Į Rusijos pusę perėjusi Armėnija Eurazijos projekte yra ir Rusijos tiltas į Iraną, kuriam naujoje imperijoje numatytas islamiško pasaulio integruotojo vaidmuo.
Smūgis Gruzijai, Abchazijos ir Osetijos užėmimas – taip pat plano dalis. Tai ne buvusios imperijos konvulsijos, bet naujo darinio šiurkštūs žingsniai.
Dėl Ukrainos Rusija yra pasiryžusi net aštresniam konfliktui negu su Gruzija. Bet tai jau platesnių apžvalgų objektas. Esmė paprasta: Lietuva, prisiimdama Rytų partnerystėje dvasinio vadovo, o konkrečiai, Vakarų Europos vertybių retransliuotojo į Rytus vaidmenį , eina į tiesioginę priešpriešą su geopolitinę konfrontaciją su JAV atnaujinančia Rusija.
Išlaikyti tarpinę poziciją Lietuvai nepasiseks. Teks rinktis: arba užsičiaupus ir susigūžus ES pasienyje tupėti, arba mestis į proeuropietišką kovą Rusijos interesų zonoje. Klausimas paprastas: ar tokia kova ir bus Lietuvos užsienio politikos šerdis ateityje? O jeigu taip, ar esame tam pasiruošę. Konkrečiau – ar tam pasiruošusi Lietuvos visuomenė? Klausimas jau ne retorinis.
Bet kuris rytų Ukrainos gyventojas, remiantis dabartinę Ukrainos Vyriausybę, gali paklausti: štai, jūs, lietuviai, agituojate už Europos sąjungą, o kaip yra jūsų pačių šalyje, ar visi gyventojai patenkinti ES naryste ir kodėl vis intensyviau organizuojamasi prieš ES? Sakote, Maskvos ranka? Bet ar vien tai? Sąžiningai atsakyti nelengva.
Lietuvos valdžios pirmininkavimo ES tarybai euforijos metu buvo renkami parašai referendumui prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Iš esmės tai referendumas prieš ES. Ir reikalingi referendumui parašai, trys šimtai tūkstančių, buvo surinkti.
Komisija privertė taisyti technines klaidas tik dėl realaus išgąsčio, kad toks referendumas gali įvykti. Ar tikėjosi dabartinė valdžia, kaip ir tie, kurie neseniai joje buvo, tokio rezultato?
Nesitikėjo. Ir netgi atvirkščiai - tikėjosi, jog referendumo iniciatoriai rinkdami parašus uždus dar pusiaukelėje.
Manau, kad toks referendumas yra žalingas Lietuvos strategijai, tačiau stebint ir klausantis valdžios bei eurofanų diskusijas su referendumo iniciatoriais, neretai vien dėl referendumo priešininkų pasipūtimo, arogancijos ir paniekos bet kokiai visuomeninei iniciatyvai, norėjosi ir pačiam pasirašyti.
Būtent dėl valdžios , ir ne tik jos, nemokėjimo ir nenoro nieko aiškinti bei pašaipų parašų rinkėjams, daug kas dėjo savo parašą ne už idėją, bet protestuodami prieš netinkamą valdžios elgesį.
Dabar politikai ir oficialūs komentatoriai paplonino liežuvius, sutrikę bando kažką paaiškinti, bet šaukštai po pietų – nesvarbu, bus ar ne referendumas, socialdemokratai , konservatoriai ir liberalai iš jų pravardžiuojamų politikos marginalų gavo smūgį į pašonę.
Referendumo iniciatoriai, parašų rinkėjai pademonstravo puikius organizacinius gabumus ir netenka abejoti, jog šias savybes jie tobulins ateityje.
Prezidento rinkimų kampanijoje oficialioji politika gali patirti dar vieną smūgį. Klausimas paprastesnis nei apie užsienio politiką: ar mes pažįstame mūsų valstybėje gyvenančius žmones?
Ne, nepažįstame, nes jau antras dešimtmetis jų niekas ir nenorėjo pažinti. Iki šiol gyvenama paviršutiniška statistika ir visiškai nesidomima, kokios žmonių mintys ir nuotaikos slypi už skaičių.
Lietuvoje iš tikrųjų kuriasi antieuropietiškas judėjimas, kuris turi ir savo iškilius sąjūdinius politikus, savo spaudą ir ,kaip parodė parašų rinkimas, talentingų organizatorių būrį. Nei buvusi, nei dabartinė valdžia nemoka ir nenori su tais žmonėmis kalbėtis, stumia jas į politikos paraštę, bet vis labiau kyla įspūdis, jog netrukus toje paraštėje gali atsidurti patys stūmėjai.
Iš oficialiosios, neparaštinės, politikos tribūnos dažnai pasigirsta argumentas, kad referendumo iniciatorių gretose yra autoritarinio valdžios stiliaus šalininkų ir Lietuva nepasuks nedemokratiniu keliu.
O ar konservatoriai ir socialdemokratai tylomis nepalaiko jau egzistuojančio autoritarizmo? Ką liudija nutekintos slaptos pažymos ištirtas tyrimas? Nieko kitko, tik politinės valios viršenybę virš teisės. Tai ir yra kelias į autoritarizmą.
Jeigu nusikaltimo atskleidimas nepalankus iškiliems politikams ar partijai, jis užgniaužiamas. Kiek tokių atvejų Lietuvoje jau buvo? Ne vienas. Klausimas: tai kokią valstybę mes kuriame ir kokią demokratinę patirtį ruošiamės perduoti Rytams?
