Priartėjus metų pabaigai ir gražiausioms jų šventėms, taip nevienareikšmiškai atrodo mūsų valstybės politinė padangė.
Prezidentė D.Grybauskaitė užvakar viešai pareiškė, jog nevyks į Sočio žiemos olimpines žaidynes. Taip ji suskubo įsilieti į gausėjantį šį ypač svarbų Rusijai renginį boikotuosiančių pasaulio politikų būrį, kurio priešakyje – JAV, Prancūzijos ir Vokietijos prezidentai.
D.Grybauskaitė savo žingsnio motyvus išdėstė konkrečiai ir aiškiai: nedalyvaus olimpiadoje pirmiausia dėl Rusijos ekonominio, politinio ir energetinio spaudimo Lietuvai ir Rytų partnerystės šalims.
Kitų valstybių lyderiai – kas atviriau, kas diplomatiškiau – aiškina, kad į Rusiją nevyks dėl prastos žmogaus teisių padėties šioje šalyje.
Bene daugiausia įtakos tokiam kai kurių pasaulio galingųjų pasirinkimui turėjo net įstatymais Rusijoje įteisinta seksualinių mažumų diskriminacija.
Tačiau svarbiausias signalas, kurį pasiuntė į Sočio žaidynes atsisakę vykti aukšti politikai, – jie nelinkę užsimerkti prieš vis agresyvėjančio Kremliaus režimo politiką apskritai.
Jie parodė, jog aiškiai supranta, kad Sočio olimpiada, kuriai Rusijos valdžia išleido, o įvairios jai artimos struktūros „įsisavino“ dešimtis milijardų dolerių, – pirmiausia politinės savireklamos akcija.
Tokio smūgio nebuvo sulaukęs net Pekino olimpiada tokiais pat tikslais naudojęsis Kinijos režimas, nors irgi būta nemažai kalbų apie boikotą.
Sunerimęs Kremlius griebėsi karštligiškų veiksmų.
Rusijos prezidentas V.Putinas šalies konstitucijos 20-mečio proga paskelbė amnestiją už režimą smerkiančią cerkvėje sudainuotą dainą įkalintoms merginų grupės „Pussy Riot“ narėms ir prieš Rusijos naftos gavybą Arktyje protestavusiems aplinkosaugininkams.
Tikra sensacija tapo ir tai, kad V.Putinas suteikė malonę vienam didžiausių savo politinių priešų – prieš dešimtmetį įkalintam buvusiam oligarchui M.Chodorkovskiui.
Šie pavyzdžiai rodo, kad Kremlius itin jautriai reagavo į pasaulio politikų skelbiamą olimpiados boikotą.
Tačiau boikotas jau dabar metė dėmę ant šio renginio, nors dalis ne tik tarptautinės bendruomenės, bet ir mūsų šalies visuomenės, stojo į Rusijos pusę, tradiciškai prabilusi apie tai, kad sporto nedera painioti su politika.
Kad ir kaip būtų, atidžiau pažvelgus į moralios politikos vėliava tarptautinėje scenoje mosuojančios Lietuvos valstybės rūmą matyti, jog jame karaliauja visai kitokie standartai.
Šią savaitę galutinai paaiškėjo, kodėl principingą laikyseną tarptautinėje arenoje demonstruojanti prezidentė žūtbūt stengiasi išsukti dėl slaptos saugumo informacijos nutekinimo įklimpusią savo patarėją D.Ulbinaitę.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje apsilankęs generalinis prokuroras D.Valys pagaliau (tiesa, tik už uždarų durų) patvirtino, jog D.Ulbinaitei dar lapkričio pabaigoje pareikšti įtarimai. Šalies vadovės patarėja įtariama valstybės paslapties išdavimu.
Be to, politikai vis garsiau kalba, jog turi būti pričiupti ir tie, kurie patarėjai pateikė informaciją, kad byloje turėtų būti apklausta ir pati prezidentė.
Neatmestina, kad įvairiomis procedūrinėmis gudrybėmis tyrimas gali būti vilkinamas iki prezidento rinkimų, įvyksiančių kitą pavasarį, pabaigos.
Juolab kad teisingumo vilkinimo subtilybių D.Grybauskaitė gali pasimokyti, pavyzdžiui, iš savo priešų „darbiečių“.
Prieš porą dienų paaiškėjo, jog Darbo partijos dvasinis vadovas V.Uspaskichas vis dėlto gali keliauti į teismą ir dėl kito nusikaltimo – teisėjų įžeidimo.
Valdančioji Seimo dauguma neseniai buvo jį apgynusi nuo prokurorų, prašiusių atimti neliečiamybę.
Į V.Uspaskicho pusę stoję socialdemokratai nepaisė nei audringai protestavusios opozicijos, nei galimo pavojaus savo reitingui.
O kaipgi kitaip? Juk Darbo partijos parama kitų metų biudžeto projektui buvo nepalyginti svarbiau.
Bet kai biudžetas buvo priimtas, socialdemokratai prisiminė moralios politikos principus. Etikos sargų komisijoje jie susivienijo su dešiniąja opozicija ir vieno balso persvara pasiekė, kad V.Uspaskicho reikalai vėl grįžtų į Seimo posėdį.
Kad bet koks svarstomas klausimas gali tapti politinio turgaus preke ar ginklu, Seimas šią savaitę įrodinėjo ir balsuodamas dėl kandidatų į Aukščiausiojo teismo teisėjų ir lygių galimybių kontrolieriaus postus.
Abu nebuvo patvirtinti per slaptą balsavimą, o balsuojant dėl kontrolierės L.Jakulevičienės net kilo įtarimų dėl biuletenių klastojimo.
Teisėjo V.Zeliankos kandidatūrą pateikė prezidentė, o jis vadovauja Vilniaus apygardos teismui, kuris šiemet nuteisė „darbiečių“ lyderius. Neatmestina, jog būtent tai tapo Seimo nuosprendžio priežastimi.
O L.Jakulevičienės kandidatūrą pateikė Seimo vadovė L.Graužinienė.
Regis, ir šiuo atveju kažkurios politinės grupės nusprendė pamokyti „darbiečių“ vadovę ar sužaisti savo žaidimą.
Stebint tokias intrigas susidaro įspūdis, kad mūsų politikams iki pasaulinio lygio standartų dar labai toli.
Apžvalgininkas
