41 metų K.Kėvalas paneigia daugelio susidarytą įspūdį, kad dvasininkams nedera kalbėti apie žemiškuosius reikalus, o juolab kapitalizmą.
Kauno vyskupas augziliaras prieš penkerius metus tapo teologijos mokslų daktaru, Vytauto Didžiojo universitete apgynęs disertaciją „Laisvosios ekonomikos šaltiniai ir tikslai pagal encikliką Centesimus Annus“.
Nenuostabu, kad šis dvasininkas turi daug vertingų patarimų tiek verslui, tiek jį reguliuojančiai valstybei.
– Kuo, jūsų nuomone, skiriasi laisvoji rinka ir laukinis kapitalizmas? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo K.Kėvalo.
– Laisvosios rinkos terminas siekia scholastų laikus.
Tomo Akviniečio mokiniai pradėjo klausinėti apie teisingumą visuomenėje.
Prekeiviai sudarė tam tikrą kastą – jie turėjo privilegiją prekiauti. Tai mokiniams pasirodė labai neteisinga, mat kiekvienas žmogus yra prieš Dievą lygus ir paveldėjęs iš Kūrėjo vienodas teises. Todėl ir teisė prekiauti turi priklausyti kiekvienam.
Taip atsirado laisvosios rinkos idėja: kiekvienas laisvas mainytis savo sukurtomis gėrybėmis. Bažnyčia pradėjo ginti šią teisę, todėl būtent prie bažnyčių ir atsirado turgūs.
Turgaus aikštėse po mišių žmonės mainydavosi gėrybėmis. Per mišias vyksta šventieji mainai – Dievas tampa žmogumi, kad žmogus taptų dieviškas. Šie mainai keliasi į visuomenę: žmonės mainosi vieni su kitais, taip atspindėdami dieviškus mainus.
Laisvosios rinkos mainuose niekas nepralaimi, visi išlošia. To siekti visuomenėje yra krikščioniškas pašaukimas. Jei kas nors mainydamasis pralošia, vadinasi, rinkoje trūksta laisvės. Išnaudojimas yra būtent tos laisvės stoka.
Kai žmogus negali pasirinkti geresnės darbo vietos, jis dirba tai, ką randa.
Laukinis kapitalizmas atsirado vėliau nei laisvosios rinkos idėja – kai Europoje prasidėjo pramonės revoliucija, kai žmonės pajudėjo iš kaimų į miestus.
Tie, kurie turėjo gamybos priemonių, buvo monopolininkai, jie galėjo darbininkus paversti jėga, plušančia prie garo mašinų.
Monopolininkai ir sukompromitavo laisvosios rinkos mechanizmą, kuris iš esmės yra geras.
– Nuo tada praėjo labai daug laiko, tačiau išnaudojimo tema aktuali ir dabar. Kas gali nuo jo apsaugoti darbuotojus ir verslininkus?
– Reikėtų, kad kiltų daugiau iniciatyvų. Jaunimui įsitvirtinti Lietuvoje labai sudėtinga. Dėl to, pavyzdžiui, 250 tūkst. lietuvių ieškoti geresnio gyvenimo išvyko į Didžiąją Britaniją.
Ką jie ten tokio randa, jei turėdami rankas, protą, iniciatyvą palieka namus Lietuvoje? Todėl man kyla klausimas, ar mūsų visuomenė iki galo teisinga jaunam žmogui.
Sąlygos pradėti gyvenimą Lietuvoje daug sunkesnės nei kitur. Jei Londone lietuviai atidarė kirpyklą, visi jiems ploja per petį. Jei Lietuvoje kas nors nusprendžia tuo užsiimti, užsitraukia nemalonę: žiūrėk, jis nori užsidirbti, jis – spekuliantas.
Bažnyčia kalba apie žmonių teises. Jei žmogaus teisės varžomos, vadinasi, visuomenė serga. Ji gadina patį žmogų. Bažnyčios tikslas – apginti ne rinką, o žmogų. Dėl to ir kalbame apie rinkos sąlygas.
Daugelis emigruoja ne tik dėl materialinių, bet ir dėl psichologinių motyvų. Žmonės sako, kad net dirbdami svetur sunkesnėmis sąlygomis ir gaudami tiek pat, kiek tėvynėje, pasiryžta išvažiuoti, nes ten jaučiasi geriau.
– Kaip jūs apibūdintumėte tą vilties kultūrą, kuri galbūt grąžintų emigrantus į Lietuvą?
– Ji pasireiškia kūrybiškumo klimatu: žmogus, kuris kuria, yra gerbiamas. Jam turi būti uždegama žalia šviesa, sudaromos sąlygos greitai įgyvendinti idėjas. Kitaip sakant, kad jis galėtų save realizuoti ir taip praturtinti visą visuomenę.
Žmogaus prigimtis – dovanoti save. Kas visą save atiduoda, tas ir gauna. Jei žmogus negali to padaryti, jį apima neviltis.
Jei vyresnioji karta būtų teigiamiau nusiteikusi, jaunimas liktų jos aplinkoje. Tačiau vyresnieji netoleruoja jaunesniųjų ar net žiūri į juos iš aukšto: „Tylėk, dabar suaugę kalba.“
Įtariu, kad tie vaikai, kurie klauso tėvų ar jų draugų pokalbių, supranta, jog Lietuvoje nieko gero nebus – juk aplink visi vagys! Todėl suaugę jie ištaria: „Aš važiuoju į Angliją.“
Net pasąmonėje yra užkoduota neigiama žinia, kad Lietuva – pralaimėtojų kraštas. Todėl jauni žmonės mieliau renkasi būti su tais, kurie sako: „Viskas bus gerai, nesijaudinkite.“
– Tačiau dalis žmonių išvyksta ieškodami geresnio atlygio už darbą.
– Idealiausiu atveju įmonė turi dirbti kaip komanda – visi privalo tartis ir kalbėtis.
Darbdaviui turi būti atriekiama didžiausia pyrago dalis, nes jis prisiima visą atsakomybę: dirba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Pavaldinys uždaro duris 17 valandą, tad jo atsakomybė mažesnė.
Svarbiausia, kad visi žinotų, kodėl gauna tiek, kiek gauna. Žmonės turėtų gauti atlygį pagal įdėtą darbą. Jei atlygis visą laiką bus toks pat, ilgainiui dings motyvacija: ar dirbsi daugiau, ar mažiau, gausi tiek pat.
Norintiems daugiau dirbti turi būti sudarytos sąlygos daugiau ir uždirbti. Įstatymai Lietuvoje per daug apriboja jauno žmogaus sprendimą dirbti ilgiau nei 8 valandas per dieną.
Anksčiau spaudė laukinis kapitalizmas, o dabar perlenkiama į kitą pusę. Antai kai Norvegijoje įmonė išsikovojo teisę dirbti daugiau nei 8 valandas, tai tapo svarbia naujiena visai šaliai. Tačiau taip neturėtų būti.
Įmonėje gyvenimas verda netolygiai. Būna, kai reikia daugiau pagaminti, tuomet reikia ir dirbti daugiau.
– Lietuvoje kai kurie verslininkai susigundo slėpti mokesčius. Ką jiems galite pasakyti?
– Ir verslininkai, ir kitų profesijų žmonės turėtų suprasti, kad surinkti mokesčiai yra skirti visos visuomenės gerovei. Tarkime, kad būtų apsaugota oro erdvė, kad gyventume taikiai. Juk kažkas sėdi prie monitorių ir stebi, kad niekas nekirstų oro erdvės, todėl naktį galime ramiai miegoti.
Vyksta kova tarp verslo ir valstybės institucijų, kurios nori paimti didesnę pyrago dalį, nes siekia išlaikyti savo institucijas ir savo įtaką.
Neįmanoma nustatyti mokesčio, jei nėra susikalbėjimo tarp valstybės ir verslo. Bet šiandien dažnai veikiama atskirai: valstybė sau, o verslininkai – sau.
Tikrai ne visi žmonės sukčiauja. Jeigu yra būdų mokėti mažiau, jei valstybė sudaro galimybę nuslėpti vienokius ar kitokius mokesčius, vadinasi, sistema netobula.
Verslininkai turėtų vienytis į klubus ar asociacijas ir aktyviau veikti valdžią.
Valdžios žmonės nesuvokia, kokius kelius tenka nueiti verslininkui, jiems tam net neužtenka vaizduotės. Verslas turėtų padėti valdžiai ne tik suvokti, kas yra kas, bet ir pats jausti socialinę atsakomybę.
Šiandien mes esame kovos būsenos – kas, ką ir iš ko daugiau nugvelbs. Anksčiau mūšiuose buvo naudojami ginklai, dabar vyksta proto karai.
– Ar teisingai supratau, kad jūs bandote pateisinti visų mokesčių nemokantį verslininką?
– Pažįstu daug jaunų žmonių, kurie norėdami pradėti verslą ėjo per daugelį kabinetų, varstė duris. Į juos buvo žiūrima kaip į spekuliantus, kurie nori kažką apgauti, apsukti. Tai – visiškas nesusipratimas.
Jie privalėjo pateikti kone visą verslo planą: iš kur gaus produkcijos, už kokią kainą, kur vėliau ją parduos ir kokį pelną gaus. Kitaip sakant, jie turėjo kone už dyką atskleisti verslo idėją.
Mano galva, idėjų turintis jaunas žmogus privalo būti nešiojamas ant rankų.
Kita bėda, kad mokesčius reikia mokėti vos įkūrus verslą. Valdžios žmonės, atrodo, nesupranta, ką reiškia verslas. Tai juk bandymas, loterija. Toli gražu ne visada pavyksta laimėti.
Ypač iš pradžių būna neaišku, ar pasiseks. Neretai tenka skolintis net mokesčiams sumokėti.
– Jei kalba pasisuko apie mokesčius, Lietuvoje dažnai diskutuojama apie išskirtines Katalikų bažnyčios teises. Ar ji moka mokesčius už ūkinę veiklą?
– Už ūkinę – taip. Yra kuriama viešoji įstaiga, kuri veikia pagal Lietuvos įstatymus.
Tarkime, Marijos radijas moka mokesčius, nors yra bažnytinė organizacija. Šeimos centras vykdo projektus, jie irgi apmokestinami.
Neapmokestinama tik rinkliava per mišias ar aukos už patarnavimus. Tai yra labdara. Tačiau tai, kad kunigas atleistas nuo mokesčio už bažnyčioje surinktas aukas, nereiškia, jog jam negalioja visi kiti mokesčiai. Jis negyvena saloje, yra atsakingas ir turi laikytis visų valstybės įstatymų.
Bažnyčia pati savo lėšas kontroliuoja, kad nebūtų tiesiog kaupiamas turtas. Taip, bažnyčioje matome auksą, tačiau jis nėra kieno nors, ne kunigui priklauso.
Be to, tas auksas yra net ne šios kartos, o ankstesnių. Negaliu būti baudžiamas už tų kartų valią – jie norėjo papuošti Dievo namus, jie taip suprato.
Aišku, galėčiau išparduoti auksą, bet kas iš to? Kai kalbame apie bažnyčios auksą, dažnas žmogus apskritai nesupranta, ką sako. Be to, ten, kur matomas auksas, dažnai tėra tik aukso dulkės.
– Kaip vertinate kai kuriose bažnyčiose iškabintus skelbimus su konkretaus dydžio rekomenduojamomis aukomis?
– Jei pabrėžiama tiksli suma, pažeidžiamas pats principas. Žmonės prašo patarimų, todėl bažnyčia pasako vidurkį – kiek maždaug aukojama vienais ar kitais atvejais.
Jeigu žmogus aukoja mažiau, kunigas neturi teisės nelaidoti ar netuokti. Jei jis taip elgiasi, žmonės piktinasi teisėtai.
Tačiau kartais ir žmonės piktnaudžiauja: išleidžia vestuvėms keliasdešimt tūkstančių litų, o bažnyčiai palieka dvidešimtinę.
Kyla klausimas, ar jiems rūpi bažnyčios apeigos? O jei nerūpi, tai kam tuoktis bažnyčioje? Kunigai teisėtai bara tokias poras.
– Prieš Kalėdas verslininkai tikisi uždirbti kuo daugiau, o dvasininkai ragina susilaikyti. Ar tai neprieštarauja laisvosios rinkos dėsniams?
– Bažnyčia tikrai nedraudžia pirkti. Ji tik sako, kad nereikėtų pasiduoti pirkimo manijai. Net pačiam verslui manija nėra sveikas dalykas, nes tampa sunku aptarnauti visus norinčiuosius.
Dovanos kultūra turėtų skleistis visus metus – ne tik per Kalėdas. Ugdydama nevienadienę dovanos kultūrą Bažnyčia skatina verslą.
