Maltos ordino savanoris 76 metų fizikas Audris Smilgevičius kartą per savaitę savo automobiliu vyksta į Žirmūnus, kur įsikūręs „Maisto banko“ padalinys. Čia atvežami „Iki“ parduotuvių dovanoti produktai.
„Maisto bankas“ išrūšiuoja atvežtas prekes ir išdalija jas įvairių labdaros organizacijų savanoriams. Pasitaiko, kad A.Smilgevičiui reikia laukti dvi valandas, o kartais net ilgiau, jeigu dovanoto maisto būna daugiau, rašo „Lietuvos rytas".
Vyras pats sutempia dėžes į savo automobilį ir maistą sudėlioja į 21 maišelį – tiek žmonių jis aplanko per dieną. Maršruto jis negali keisti, nes iki vakaro paprasčiausiai nesuspėtų.
Norėjo būti naudingas
„Neįtikėtina. Šiandien – net 160 kilogramų maisto! Taip būna labai retai.
Tik „Iki“ aukoja paskutinę dieną galiojantį maistą vargdieniams. Vasarą pasitaikydavo dienų, kai produktų atveždavo tiktai po 30 kilogramų.
Ėmiausi šios veiklos ne tik iš gailesčio neturtingiesiems – turėjau patirties dirbdamas Europos Sąjungos programose ir pamaniau, kad galiu būti naudingas.
Iš pradžių paramą maistu Vilniuje gaudavo maždaug keturi tūkstančiai žmonių, o 2009-aisiais – apie 30 tūkstančių. Būtent tuo metu ir tapau Maltos ordino savanoriu“, – pasakojo vilnietis.
Įvairios darbo patirties turintis, kelias kalbas mokantis vyras 2002 metais išėjo į pensiją. Bet suprato, kad aktyvios veiklos jam dar būtinai reikia.
Kelionės pas kenčiančius
A.Smilgevičius tik pradėjęs lankyti žmones jų namuose išvydo, kiek daug žmonių skursta arba yra patyrę gyvenimą žlugdančių situacijų.
Savanoris buvo sukrėstas išvydęs žmogų be rankos ir kojos, susipykusį su buvusia šeima ir neturintį jokių pajamų. Taip pat – neregį, skęstantį skolose. Paralyžiuotąjį, gulintį po insulto. Moterį žaizdotomis kojomis. Dėl protinės negalios neįstengiančius savimi pasirūpinti žmones.
Kartu su A.Smilgevičiumi pirmiausia nuvykome pas Ritą Kovalenko, gyvenančią Aušros Vartų gatvėje. Vos 43-ejų sulaukusi moteris tapo neįgali – jokie medikai nepajėgia užgydyti gilių opų kojose. Dabar Ritai 50 metų ir jos būklė labai pablogėjo.
„Anksčiau dirbau virėja – darbas geras: šilta, esi pavalgiusi. Dabar neatsikeliu iš lovos – nepajėgiu. Per kojų tvarsčius sunkiasi skysčiai, raumenys sunyko.
Pagyti neturiu jokios vilties, net į ligoninę nepriima: sako, esu beviltiška. Tik į slaugos ligoninę retsykiais galiu patekti, bet ten juk niekas negydo.
Man padėdavo tik slaugytojo Valerijaus Chalilovo rankos – jis turėjo kažkokį ypatingą metodą žaizdoms prižiūrėti. Bet dabar jis išvyko į Norvegiją, nes yra puikus specialistas“, – liūdnai kalbėjo R.Kovalenko.
Vaikų neturinčiai vilnietei gyventi tapo nepakeliama po motinos, su kuria gyveno, mirties.
Rita gyrė ir šiuo metu ją lankančios slaugės Laimos Kiškienės paslaugas, bet nerimavo, kad sveikata sparčiai senka, todėl ir į pačią geriausią priežiūrą organizmas reaguoja menkai.
Maltos ordino savanorio A.Smilgevičiaus apsilankymai moteriai labai svarbūs ne tik dėl maisto – vyriškos jėgos reikia norint iš vietos trūktelėti ir kokį nors daiktą.
Jei Rita paprašo savo kaimyno ką nors pakelti ar parnešti iš parduotuvės, jis už tą paslaugą ima du litus.
Turi progą ir pasikalbėti
73 metų Alfonsa Stanikaitė – inžinierė geležinkelininkė. Ji – dar viena iš A.Smilgevičiaus kas savaitę lankomų moterų.
„Aš bado mačiau Sibire, kai mane su tėvais ištrėmė 1948-aisiais. Todėl į dejones, kad Lietuvoje gyventi blogai, reaguoju kitaip.
830 litų pensijos man puikiausiai pakaktų, tačiau bendravimo – ne. Kai ponas Audris ateina, mėgaujuosi proga pasikalbėti su išsilavinusiu žmogumi“, – šypsojosi A.Stanikaitė.
Moteris prisipažino, kad dabar jai netgi įsukti elektros lemputę būtų neįveikiama užduotis: „Mūsų laiptinėje nėra nė vieno gyventojo vyro, kuris galėtų pagelbėti, o mano draugės – panašaus amžiaus kaip ir aš.“
Dėl dar vaikystėje kentėtų šalčių Irkutsko srityje ji anksti susirgo sąnarių bei širdies ligomis. Pernai patyrė devintą insultą.
„Maltos ordino savanorė Vandutė nusiuntė mane į tą organizaciją. Ačiū Dievui, kad tie žmonės yra ir padeda: dar yra pasaulyje į ką atsiremti“, – kalbėjo optimizmo nepraradusi vieniša vilnietė.
Profesoriui išverda pietus
Maltos ordino savanorė 69 metų Audronė Ručienė gyvena tame pačiame Antakalnio name kaip ir garsus kalbininkas profesorius 81 metų Vitas Labutis. Tik jis – kitoje laiptinėje.
Ši moteris aštuonerius metus vadovavo senų žmonių slaugos projektams Vilniuje, Marijampolėje, Kaišiadoryse ir Panevėžyje. Tada ji buvo etatinė Maltos ordino darbuotoja.
„Kai išmušė pensijos valanda, ėmiausi savanoriauti. Buvusių „maltiečių“ nebūna. Jeigu jau kartą įsitraukei į šią veiklą – darysi tai iki mirties“, – kalbėjo vilnietė.
Kaimynystė su kalbininku V.Labučiu ir nulėmė, kad A.Ručienė ėmė jam padėti – kartą per savaitę išverda pietus.
Kitomis dienomis šias paslaugas jam teikia Socialinės paramos centro darbuotojos. Profesorius dar turi jėgų kasdien iki pietų padirbėti Vilniaus universiteto bibliotekoje. Jis pats susitvarko kambarius ir pasirūpina kitais savo reikalais.
„Pusryčius ir vakarienę sugebu pasigaminti pats, tačiau pietų virimas man būtų kebli užduotis“, – prisipažino V.Labutis.
Mokslininkas gyvena vienas. Jį labai sukrėtė dviejų mylimų brolių netektis ir artimo bičiulio mirtis.
„Labai slegia vienatvė. Tebeturiu brolį, seserį, bet jie gyvena ne Vilniuje. Nuolat ieškau, kam galėčiau būti naudingas.
Vienintelė sritis – kalbos reikalai. Lietuvių kalbos ateitis man labai rūpi. Taip pat labai slegia ir žmonių socialinė nelygybė“, – kalbėjo mokslininkas.
Vieną savo sūnų palaidojusi A.Ručienė netektį stengiasi prislopinti padėdama kitiems žmonėms.
