Atvykstančius pasitinkantys artimieji liūdnai, tačiau vis dar nenoriai konstatuoja, jog auga lietuviškai mažai ką suprantančių anūkų karta, asimiliuojantis svetur gilėja identiteto krizė.
Kauno Karmėlavos oro uoste pastarosios dienos ypač įtemptos – į gimtinę švęsti Šv. Kalėdų grįžta emigrantai.
Lrytas.lt nusprendė pasidomėti kokios atvykstančių lietuvių nuotaikos, kaip jie, gyvendami svetur žvelgia į politinės bei ekonominės situacijos Lietuvoje raidą, ar puoselėja viltis grįžti atgal.
Deja, kalbintų žmonių išsakytos mintys optimizmo nesuteikia. Norvegijoje bei Didžiojoje Britanijoje ne vienerius metus gyvenantys ir dirbantys lietuviai kol kas nesvarsto galimybės grįžti į gimtinę.
Tik retas kuris tikino neketinantis ilgai gyventi emigracijoje. Sakė grįšiantys už metų, kitų, nes profesionalų darbas Lietuvoje vis labiau vertinamas bei atitinkamai apmokamas.
Oro uostas – šeimų susitikimo vieta
Karmėlavos oro uoste vienas po kito leidžiasi lėktuvai su Šv. Kalėdų švęsti grįžtančiais lietuviais. Laukimo nuotaikomis regis alsuoja visas terminalas, tiek pagyvenę, tiek jauni žmonės lūkuriuoja, dažnas laiko gėlių puokštę. Jų veiduose galima įžvelgti tiek jaudulį, tiek džiaugsmą.
Širdį suvirpina patys mažiausieji. Jauna moteris su dukrele laiko rankose gėlių puokštę, o mažoji – prie savęs spaudžia pliušinį žaisliuką.
Mergaitė nekantraudama dairosi į šalis, vis klausia mamos: juk pranešta, kad lėktuvas nusileido, tad kodėl tėtis vis neateina.
Tokių mažylių kaip ši, ne vienas ir ne du. Susitikimo su savo tėvais jų laukia išties nemažai. Tikriausiai emigracijos įspausta žymė – dauguma mažųjų lūkuriuoja stebėtinai kantriai, it viską racionaliai apmąstantys bei pragmatiškai suvokiantys suaugusieji.
„Su sūnumi laukiame vyro. Ne iš gero gyvenimo jis išvyko dirbti į Norvegiją. Įpusėjome išsimokėti paskolas už būstą, dar reikia pinigų galutiniam jo įrengimui. Sulaukė vyras pasiūlymo pusmetį padirbėti, mes tam pritarėme“, - lrytas.lt žurnalistui sakė Lina prisistačiusi moteris.
Grįžti visam laikui neketina
Tiek iš Norvegijos, tiek iš Didžiosios Britanijos per Karmėlavos oro uostą sugrįžtantys emigrantai bene sutartinai tikino – jie čia tik šventėms, pabus savaitę, kitą su artimiausiais žmonėmis, ir vėl atgalios. Grįžti gyventi į Lietuvą jie dar nenorintys.
„Norvegijoje geresnės darbo sąlygos, vaikai jau eina į mokyklą. Todėl sugrįžti visam laikui ne taip jau lengva. Į Lietuvą parskrendame tik atostogauti bei aplankyti saviškių“, - lrytas.lt sakė 29 metų Valda.
Iš Norvegijos taip pat parvykę 25-erių Šarūnas sakė kol kas net nesvarstantis galimybės visam laikui grįžti į gimtinę. Į Lietuvą grįžęs su šeima sėsti prie Kūčių stalo jis sakė po savaitės vyksiantis atgal į Skandinaviją.
„Turiu gerą, legalų darbą bei normalų atlyginimą. Stebiu situaciją Lietuvoje, tačiau kol kas tikrai negalvoju čia sugrįžti“, - sakė pašnekovas.
Ketverius metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti, buvusi marijampolietė Karolina taip pat sakė dar nesvarstanti galimybės grįžti į gimtinę.
„Lietuva man atrodo labai progresyvus kraštas, tačiau labai sunku kalbėti apie grįžimą čia. Visų pirma, toks sprendimas priklauso nuo daugelio aplinkybių, galų gale tavo gyvenimo. Juk būna taip, kad gyveni ta pačia, viena diena. Kita vertus, gyvenant užsienyje po truputį įpranti prie tos aplinkos, jų kultūros ir galima sakyti, plauki pasroviui“, - svarstė Karolina.
Lrytas.lt žurnalisto kalbinti kiti atvykstantys lietuviai sakė beveik tą patį – jų netenkina esama situacija gimtinėje, todėl grįžti ir gyventi jie kol kas nenorėtų.
Paklausus, ar gyvendami svečiose šalyse jaučiasi pilnaverčiais tenykštės visuomenės nariais, emigrantai sakė nejaučiantys diskomforto, puikiai pritapę multikultūrinėje visuomenėje.
Dailidės žino savo vertę
Prie išėjimo iš oro lūkuriavę du vyrai dėmesį patraukė ne iš karto pastebima detale - ant jų striukių išsiuvinėtomis regis niekuo neišsiskiriančiomis, tačiau statybų profesionalų pasaulyje puikiai žinomo įrankių gamintojo emblemomis.
Užkalbinti vyrai neslėpė dirbantys Norvegijoje, ten statantys namus. Abu darbuojasi toje pačioje įmonėje, o į Lietuvą grįžo keliems mėnesiams.
„Iš Lietuvos išvažiavau, nes sulaukiau savo kvalifikaciją atitinkančio darbo pasiūlymo bei atlyginimo. Darbo užsienyje pats aktyviai neieškojau, mane patį surado ir „užverbavo“.
Lietuvoje iki to stačiau medinius namus, dengiau stogus, dirbau kitus medžio darbus. Vienąkart tiesiog sulaukiau pasiūlymo tą patį darbą daryti už šiek tiek kitokį atlyginimą, tik kitoje šalyje“, - sakė 47-erių pakaunės gyventojas Igoris.
Kartu su kolega meistras Norvegijoje dirba kelis mėnesius, po to parvyksta į Lietuvą. Čia jis atostogauja, taip pat susiranda vieną, kitą, pasak jo „chaltūrą“. Vyras tikino gimtinėje sulaukiantis tiek užsakymų, jog gali sau leisti rinktis.
„Norvegijoje visam laikui tikrai neketinu likti. Nors ten atlyginimai tikrai dideli, maisto ir paslaugų kainos taip pat aukštos. Gyventi kaip kokiam valkatai vagonėlyje ar statomame name nėra jokio noro, būsto nuoma kainuoja nemažai.
Situacija Lietuvos statybų rinkoje pastaruoju metu pasikeitė, išvykus geriems specialistams dirbti liko girtuokliai, tinginiai ir nemokšos. Dabar pinigų turintys užsakovai vis dažniau vertina darbų kokybę, taip pat žino ir jos kainą. Todėl tikiuosi po kelerių metų baigti savo keliones ir dirbti tik Lietuvoje“, - svarstė dailidė.
Jo kolega sakė stebinti situaciją Lietuvos statybų rinkoje, palaikantis ryšius su čia dirbančiais pažįstamais. Pasak meistro, turi praeiti dar šiek tiek laiko, kol darbdaviai suvoks, jog verta mokėti didesnius atlyginimus samdant patyrusį žmogų.
Mokytojo drama – lietuviškai nekalbėsiantis anūkas
Oro uoste užkalbinau rankoje gėlių puokštę laikiusį ir nuolat mindžikavusį inteligentiškos išvaizdos pagyvenusį vyrą.
Šis tikino atvykęs į Kauną pasitikti bei namo parvežti sūnų su marčia bei anūku. Šie jau penkti metai gyvena Didžiojoje Britanijoje, kur šeimai gimė mažylis.
Artimųjų laukęs pagyvenęs vyras sakė dirbantis mokytoju, tai liudijo ir jo itin taisyklinga, beveik chrestomatiška tartis, kartais išduodama jaudulį. Vyras vis žiūrėjo į monitoriaus ekraną, laukdamas žinių apie iš Dublino atvykstantį lėktuvą.
„Sūnus išvažiavo į Airiją, nors galėjo čia likti. Manau, nugalėjo ne ekonominė situacija, ne krizė, bet jaunatviškas užsispyrimas, draugų įtaka. Žinau, kad jam ten nėra lengva, sunkiai tenka dirbti primityvų darbą gamykloje, pakuoti kažkokias prekes. Kai pagalvoji, juk ir Lietuvoje darbuotojų trūksta, tačiau jis su žmona net nemano grįžti“, - kalbėjo vyras.
Artimųjų laukęs pedagogas su kartėliu pripažino - labiausiai jam skauda širdį dėl anūko, su kuriuo jis sunkiai besusišneka. Nors vaikas moka šiek tiek elementarių lietuviškų žodžių, tačiau suregzti sakinio be angliškų intarpų nepavyksta.
„Bus labai skaudu, jeigu lietuvių vaikas nemokės ne tik taisyklingai rašyti, bet ir kalbėti tėvų gimtąja kalba“, - svarstė mokytojas, pridūręs, kad jo anūkas visgi gimė Didžiojoje Britanijoje.
