Žmogui atimama galimybė pasirinkti, duoti pinigų ar ne, nes jis nebegali sumeluoti, kad neturi. Klausti, ar tikite Dievą taip pat kiauliška, nes taip pat atimama galimybė pasirinkti arba dar tiksliau būtų sakyti – galimybė nesirinkti.
Nes daugelis mūsų nenorime atsakyti į šį klausimą, kitaip tariant, net netikėdami tradiciniu Dievu ar Bažnyčia, mes nenorime atimti iš savęs paskutinės vilties, kad vis dėlto kažkas „TEN“ yra ar bent jau gali būti.
Žmogaus savisaugos instinktas taip suderintas, kad niekada nenori atimti iš savęs paties paskutinės vilties. Galbūt kaip tik dėl šios vilties žmogus ir yra vienas iš gajausių parazitų šioje planetoje, o gal ir visoje Saulės sistemoje ar Paukščių Tako galaktikoje.
Juo labiau, pasakydamas, kad esi netikintis, tarsi savanoriškai atkerti save nuo turtingos, įdomios ir neišvengiamai tau pačiam reikšmingos ir reikalingos krikščioniškos kultūros ir jos tradicijos.
Bažnyčia buvo pirmoji mano paveikslų galerija, pirmoji transcendentinių išgyvenimų vieta, banalios gėrio ir blogio grumtynės kasdieniniame gyvenime kaip tik bažnyčioje įgaudavo istorinį, meninį ar net kosminį mastelį. Ką jau kalbėt, kad didžioji dalis Europos meno kūrinių (dailė, literatūra, muzika) tiesiogiai susiję su krikščionybe, su Senuoju ir Naujuoju testamentais.
„Tikiu ir pajuda kalnas, jeigu nepajuda kalnas, netikiu, kad tikiu“, - kadaise rašė lietuvių liaudies poetas Aidas Marčėnas.
Skamba sofistiškai, kvepia tautologija, bet nėra viskas taip blogai. Šis tikėjimo pačiu tikėjimu stygius kankina krikščionis, na, lietuvių atveju, katalikus jau labai seniai. Filosofas Peteris Sloterdijkas sako, kad jau nuo pat krikščionybės užuomazgos: „Krikščionių religiją nuo pat pradžios persekioja savotiška problema – negalėjimas tikėti. Ji, kaip organizuota religija, savo vidine esme yra grynai mauvaise foi religija – taigi dviveidiškumo; ir tai matyti, kad ji remiasi ne Kristaus sekimu, o sekimo sekimu, Kristaus legenda, Kristaus mitu, Kristaus dogma, Kristaus idealizavimu.“
Štai dėl to mes nuolat girdime apie žmones, kurie surado Jėzų, arba atvirkščiai – juos surado Jėzus. Jie ne tiki, nes tai per daug sunku, - tiesiog tikėti, - jie samprotauja, kaip tiki.
Kalbėjimas apie tikėjimą iš esmės ir yra tikėjimas tikėjimu. Jeigu kalbėsime apie psichologinę, arba psichoterapinę religinio išgyvenimo naudą, techniškai šis jausmas niekuo nesiskiria nuo tikėjimo bet kuo – siena, automobiliu, horoskopu, poezija.
Techniškai. Tačiau žmogus nepasitiki dalykais, kuriuos sukūrė kitas žmogus. Jam reikia aukštesnės institucijos autoriteto – Dievas, Absoliutas kaip tik ir yra tas autoritetas, jis yra virš žmogaus, ne-žmogus. Bet tai tik prioritetų skirtumai. Kadangi kasdien vaikščioti į bažnyčią niekuo nesiskiria nuo kasdienio lankymosi tupykloje.
Žinoma, su viena sąlyga: jeigu tas vaikščiojimas į bažnyčią visiškai niekaip nepaveikia žmogaus, nekeičia jo, jeigu dėl to žmogus netampa sąmoningesnis, šviesesnis, geresnis. O juk netampa. Matome labai aistringai besimeldžiančius žmones, tautas, regionus – ir ką gi. Nieko. Kad ir kokie musulmonai ištikimi religiniams ritualams, savo artimui jie vis tiek žiaurūs ir negailestingi. Ko vertas toks tikėjimas? Tik dar viena ideologija, tik dar vienas būdas primesti savo valią artimui savo, o tai ne meilė.
„Kokio tikėjimo tu, žmogau, bažnyčioj įrengęs šaudyklą?“ - retoriškai klausė dar vienas lietuvių liaudies poetas Liudvikas Jakimavičius Sąjūdžio laikais rašytoje poemoje. Žmogus, bažnyčioje įrengęs šaudyklą, be abejo, amoralus, tai yra, nepaisantis krikščioniškos vertybių sistemos. Vis dėlto, jaunesniems žmonėms sovietmečiu tikėjimas visų pirma reiškė laisvę, buvo svarbus ne kaip religinis, o kaip egzistencinis faktorius.
Tikėti reiškė ne paklusti bažnytiniams ritualams ir dogmoms, o visų pirma galimybę laisvai rinktis. Ar galiu laisvai gyventi tokį dvasinį gyvenimą, kokį noriu, ar ne, - štai kas buvo svarbiau.
Mes gavome, ko norėjome, galime rinktis įvairiausias gyvenimo formas ir būdus. Ir dabar bažnyčiose įrengiami muziejai ar koncertų salės. Techniniu požiūriu tai tas pats kaip ir šaudykla – nes svarbu juk ne pastatas, svarbu veiksmas. Bažnyčia – ir kaip architektūrinis, ir kaip dvasinei veiklai skirtas pastatas jau nebeturi didesnės įtakos šiuolaikiniam žmogui, jeigu jis, žinoma, negyvena kur nors Lotynų Amerikoje.
Olandijoje studijuojantis sūnus pasakojo, kad olandai iš bažnyčių daro naktinius klubus arba perstato jas į butus. Naktiniai klubai – baisiau nei sandėlis ar šaudykla, tai Dievo namų išvirkščioji pusė, jų išniekinimas, blasfemija. Bet jeigu žmogui bažnyčia nebereiškia nieko kito, tik pastatą – jis nesijaučia darąs ką nors bloga. Plytoms vis tiek, kokia subinė į jas trinasi – krikščioniškai pamaldi ar vulgariai ištvirkusi.
Prisimenu keistą jausmą, ištikusį mane Niujorke – muziejuje stovėjo natūralaus dydžio šventyklėlė, atgabenta iš Egipto. Lyg ir iš užtvindomo ploto ją perkėlė į muziejų, kad nežūtų po vandeniu. Ko gero, ji turėtų žūti. Kaip ir jos gyvybę įprasminęs, palaikęs tikėjimas. Negerai kai kūnas po pasaulį blaškosi be dvasios. Tai zombis. Ir nieko gero mes nepasimokom iš tų šventyklų lavonų.
Man, kaip turistui, labai patinka bažnyčios, bet, įtariu, kad man kaip buvusiam, niekam tikusiam, tačiau augintam ir auklėtam katalikų dvasia bažnyčia kažkur sielos gilumoje tebėra skausmingas randas asmeninio dvasinio gyvenimo, sąmoningumo istorijoje.
Bažnyčia nebegali nei smerkti, nei palaiminti, ir ne tik dėl to, kad ji prarado pasaulietinę valdžią. Žmogui toks tikėjimas tapo neparankus. Dabartinė jo bažnyčia – internetas. Ten jis gali ir išpažinti savo nuodėmes, ir tų nuodėmių prisidaryti. Du viename, kaip dabar populiaru sakyti. Niekas nebenori konkrečių gero gyvenimo malonumų šiame pasaulyje keisti į abstrakčius pažadus gerai gyventi aname.
Žinoma, kalta pasenusi forma: bažnytinių vaizdinių ir ritualų kompleksas nebeveikia modernios sąmonės, geriausiu atveju, kelia šypseną arba susierzinimą. Tačiau atnaujinti šio komplekso neįmanoma. Sumoderninti bažnytiniai vaizdiniai ir ritualai tiesiog virsta savo pačių parodija. Beje, tai susiję ne tik su katalikybe, protestantų bažnyčios stovi lygiai tokios pat tuščios.
Be abejo, tikėjimo mūsų gyvenime nė kiek nesumažėjo, jis tik prarado sakralumą, tapo mažiau ritualizuotas, orientuotas į kiekį, ne į vertę. Arba paprasčiausiai pasikeitė ritualų pobūdis – bažnytinius ritualus pakeitė ritualizuoti pasaulietiniai šou – ten visuomet pamatysime ir kunigų vaidmenis atliekančių žmonių, ir aukojamų avinėlių, ir minią, kuri tuo ritualu mėgaujasi.
Be to, mes tikime šimtais, o gal tūkstančiais keisčiausių dalykų: tikime, kad autobuso, į kurį ryte įlipame, vairuotojas nuveš mus iki norimo tikslo, o ne į kapines.
Tikime, kad dešra ar faršas, ar sūris, kurį perkame, padaryti kokybiškai, kad gaminęs žmogus neprispjaudė į juos ar nepridėjo dar bjauresnių dalykų. Tikime, kad žemė apvali, kad mums vieną dieną pasiseks, kad nesusirgsime mirtina liga, kad vyriausybė žino, ką daro. Mes tikime daugybe dalykų, o jeigu kas nors vyksta ne taip, kaip tikime, galvojame, kad gal ne taip supratome, arba „netikime, kad tikime“, kaip sako poetas. Zalcburge, Šv.Petro kapinėse yra katakombos. Dažniausiai katakombos būna iškastos po žeme, ten saugomi kokie nors svarbūs palaikai ar kitokios senienos. Čia šiek tiek kitaip. Katakombos iškirstos šalia kapinių stūksančiame kalne ar gal geriau - uoloje. Juk ne šiaip sau tai Šv.Petro kapinės!
Už vieną eurą gali pakilti siaurais laiptais į patalpą, kurioje stovi kažkas panašaus į altorėlį. Primena pagonišką šventyklą. Kitoje pusėje yra didesnė patalpa – koplytėlė. Ir toks keistas jausmas, kad čia tikrojo tikėjimo simbolis.
Paties tikriausio. Tikėjimo, kuris kažkada įsigraužė į olą, į akmenį, giliai į vidų. Bet dabar čia tuščia. Tik vėplos turistai už vieną eurą. Tikėjimas pakeitė formą. Persikėlė į patogesnius apartamentus. Pasigerino egzistavimo sąlygas.
Religiniai ritualai ir vaizdiniai numiršta, o tikėjimas mums vis tiek reikalingas. Ne ritualinis, ne iškilmingas – kasdienis. Tikime, kad komanda, už kurią sergame, laimės, kad vaikų gyvenimai susitvarkys, kad greitai bus surasta nemirtingumo formulė, kad amerikiečiai vaikščiojo po Mėnulį, kad virėjas neprispjaudė į sriubą.
Kad žmogus siaubūnu virsta tik susiklosčius nelemtoms aplinkybėms, o ne šiaip sau, dėl pramogos, dėl to, kad yra nepataisomas galvijas ir niekas jau jo nepataisys. Tikime, kad tikėjimas puikus dalykas.
