Šešiasdešimtmečiais užbaigsime straipsnių apie penkias Lietuvos kartas ciklą, kurį pradėjome pasakojimu apie dvidešimtmečius.
Įpratę dirbti kūrybiškai
Buvusiam žinomam lenktynininkui, 10 kartų tapusiam Tarybų Sąjungos automobilių ralio lenktynių čempionu ir laimėjusiam daugelį tarptautinių varžybų, verslininkui ir senų automobilių kolekcionieriui Stasiui Brundzai – 66 metai. Tačiau daugiausiai jis bendrauja ne su bendraamžiais, bet su jaunesniais už save žmonėmis.
„Kokia yra mano karta? Sunku pasakyti. Bent jau mano pažįstami bendraamžiai gyvenimu labai nesiskundžia. Aš daugiau bendrauju su šį tą ir anais, ir šiais laikais nuveikusiais žmonėmis. Tokie žmonės per daug nedejuoja, nes yra įpratę dirbti kūrybiškai“, – pastebėjo pašnekovas.
S.Brundza prisiminė, kad atkūrus nepriklausomybę daugumai jo kartos atstovų teko iš naujo, nuo visiško nulio, kurti savo ateitį.
„Dabar matau, kad mano kartos žmonės išties nemažai pasiekė“, – džiaugėsi verslininkas.
Trūko galimybių
Tarybiniais laikais, kai buvo mažesnės galimybės ko nors pasiekti automobilių sporte, labiau suvaržyta laisvė, S.Brundza kartais susimąstydavo, kad gal būtų buvę geriau gimti kitais laikais ir kitomis sąlygomis.
„Automobilių sporte su geresne technika buvo galima žymiai daugiau pasiekti“, – mano buvęs lenktynininkas.
Pasikeitus laikams, kai niekam rusiškų sportinių automobilių nebereikėjo, S.Brundzai teko viską pradėti nuo pradžių. Tada pravertė ne tik techninės žinios, bet ir pažintys užsienyje.
S.Brundza nelaiko savęs tipišku šešiasdešimtmečių kartos atstovu. Nuo aštuntojo dešimtmečio dažnai su Sovietų Sąjungos rinktine važinėdavęs į užsienį, kur tekdavo praleisti ir po kelis mėnesius, jis įgijo labiau vakarietišką požiūrį.
Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ psichologas psichoterapeutas Andrius Kaluginas:
Man džiugu, kad šešiasdešimtmečių karta vis labiau ir labiau įsijungia į aktyvų gyvenimą. Pavyzdžiui, mano mama būdama 64 metų išmoko plaukti! Ji lanko baseiną, įvairius būrelius. Šiemet prisėdo prie kompiuterio, tad iš interneto jos neištrauksi.
Dabartiniai Lietuvos šešiasdešimtmečiai kažkaip neprisijungė prie burbeklių, amžinai nepatenkintų žmonių būrio, bet pradėjo kiek galėdami džiaugtis gyvenimu. Žinoma, pensininkams sunku išgyventi, sveikata jau nebe ta, bet aš labai džiaugsmingai pastebiu, kad tarp jų nėra daug į neviltį puolusių žmonių.
Šiuolaikiniai šešiasdešimtmečiai yra žmonės, kurie telefonais rašo trumpąsias žinutes, naudojasi „Facebook“, „Skype“, skaito naujienas internete. Jie buriasi į senjorų klubus ir tai tiesiog nuostabu!
Septintasis dešimtmetis – filosofų amžius. Tokio amžiaus žmogus jau yra išmintingas, daug patyręs, matęs ir todėl tampa filosofu. Jis turi ką papasakoti ir pasakoja: dalijasi patirtimi su vaikais, anūkais. Tai atviri, labai įdomūs žmonės.
Ši karta matė daug sunkumų, pavyzdžiui, tremtį, bet per tai išmoko išgyventi, išlikti savimi, todėl yra užsigrūdinę.
Ateitį jie mato ramiau, negu penkiasdešimtmečių karta. Nugyventas gyvenimas jiems yra jų turtas.
Klasikinė šešiasdešimtmečių problema yra pensinis sindromas, kai žmogus visą gyvenimą dirbo ir staiga atėjo laikas nebedirbti.
Ilgai dirbęs viename darbe ir išėjęs į pensiją žmogus pasimeta ir nebežino, ką veikti, kai atsiranda labai daug laisvo laiko. Skirti atsiradusį laisvą laiką sau, o ne sielvartui nėra lengva.
Bet dabar pensinis sindromas nebėra toks ryškus, nes žmonės gali pasirinkti patys, kada išeiti į pensiją. Be to, šiais laikas iki pensijos žmonės dažniau keičia darbus, todėl nebepatiria ryškaus pensinio sindromo.
Vis dėlto kai kuriuos šešiasdešimtmečius dažnai kamuoja nereikalingumo jausmas. Dėl to jie dažniausiai ir kreipiasi į mane. Jie jaučiasi nereikalingi visuomenei, tarsi išmesti už šio gyvenimo borto: vaikai yra visiškai savarankiški, o papildomą darbą rasti sunku.
Esant tokiai būsenai geriausias vaistas yra socializacija – ryžtas eiti į susibūrimus su bendraamžiais, lankyti klubus, būrelius. Psichologo užduotis šiuo atveju – įkvėpti pasitikėjimo savimi.
Ambulatorinės klinikos „Nefrida“ šeimos gydytojas Virginijus Kontrimas:
Šešiasdešimtmečių kartai pačios būdingiausios yra širdies ir kraujagyslių ligos, taip pat stuburo patologijos.
Šiai kartai daugiau diagnozuojama ir onkologinių ligų. Tai pat dažniausiai moterims nustatomos osteoporozės. Ankščiau šių susirgimų buvo diagnozuojama mažiau.
Onkologinių ligų, osteoporozės padaugėjo dėl užterštos aplinkos, netinkamos mitybos bei pagerėjusios diagnostikos – atsirado valstybės finansuojamos profilaktikos programos.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė:
Šešiasdešimtmečiai pasiekia karjeros saulėlydį, jų pajamos neišvengiamai pradeda mažėti, o išlaidų sąraše atsiranda papildoma eilutė – vaistams.
Šie gyventojai gyvena labai taupydami, nesiskolina vartojimui. Net jeigu jų pajamos ir mažėja, jie vis tiek taupo ir nerimauja dėl ateities.
Nors išlaidos šildymui didėja, gyventojai iš paskutiniųjų laikosi savo būsto ir nebando, pavyzdžiui, persikelti į taupesnius, mažesnius namus, nes jie mano, kad tiesiog privalo suteikti vertingą palikimą savo vaikams.
Jie pradeda galvoti apie išlaidas laidotuvėms, juodai dienai ir bijo leisti tuos pinigus. Populiariausias būdas – pinigai indėliuose, geresniu atveju – taupymo lakštai.
Ši karta nepasitiki finansiniu sektoriumi, nes skaudžiai nukentėjo dėl bankų griūties, pinigai kuriuos jie kaupė fonduose vaikams, nuvertėjo. To rezultatas – jie turi sukaupę daug grynųjų pinigų ir deja lengviausiai atiduoda savo santaupas telefoniniams sukčiams.
