Prieš Kūčias, nors verk, neįmanoma buvo surasti darbo vietoje reikiamo valdininko. „Susitikime“, „Atostogauja“, „Bus po pietų“, „Pasiėmė mamadienį (tėvadienį)“, „Užsiėmęs“, – aiškino ieškomųjų kolegos ar sekretorės. Tuo metu vieną ar kitą asmenį galėjai sutikti pagrindine miesto šventove tapusiame „Akropolyje“ ar kuriame kitame prekybos centre tempiantį dovanų maišus, kavinėse gurkšnojantį kavą ar net namuose.
„Juk reikia pasiruošti šventėms“, – tradiciškai pasiaiškindavo dažnas, užkluptas ne darbo vietoje ar kalbinamas mobiliuoju telefonu šalia zirziant mažam vaikui ar čirškant blynams su silke keptuvėje.
O kas darėsi miesto gatvėse! Gruodžio 23-iąją jau prieš pietus tik priešui galima buvo linkėti kur nors važiuoti – transporto spūstys Kaune turbūt buvo didesnės nei Vilniuje rytinio ar vakarinio piko metu. Kai kuriose miesto vietose gatvės kimšosi nuo automobilių ir dėl netinkamai sureguliuotų šviesoforų – neatsižvelgta, ypač įrengiant naujus šviesoforus, į tai, kokiomis kryptimis daugiausia judės automobilių.
O tai nebuvo sunku numatyti, mat dauguma kauniečių ir miesto svečių judėjo link didžiųjų prekybos centrų. Jei šviesoforai su mašinų antplūdžiu nesusidoroja, gal reikėtų į karščiausius taškus pasiųsti patrulių ekipažus? Matydami padėtį pareigūnai galėtų reguliuoti eismą ir taip padėtų žmonėms išvengti beprasmio sėdėjimo automobilio salone.
Kas atsitiko, kad nespėjame apsipirkti, pasigražinti ar namų pasipuošti po darbo ar per laisvadienius? Kodėl viršininkai tapo tokie atlaidūs pavaldiniams, kad nepastebi, jog kabinetuose prieš šventes ir tarpušvenčiu likę tik „budintys“ darbuotojai?
Kaunas yra Kaunas – banaliai paaiškintų dažnas kauniečius ironizuojantis ar tiesiog jų nepažįstantis vilnietis. Oi, kiek bus internete panašiai komentuojančių ir šį komentarą.
O iš tiesų ne tik kauniečiai sugeba „prisidurti“ laisvadienių, nors šiems tai daryti gal ir geriau sekasi. Taip pat, kaip ir praturtėti. Tiesa, taip paprastai, kaip sovietmečiu, dešros ar siūlų niekas iš įmonių jau nebeneša. Ir ne tik todėl, kad pensininkus sargus pakeitė uniformuoti apsaugininkai – tiesiog „susikombinavimo“ mastai ir technologijos tapo modernesnės.
Prisiminkime, pavyzdžiui, dėl ko vicemero posto neteko K.Kriščiūnas. Tikrai ne dėl įprastų partinių rietenų, kai kairieji dešiniesiems ir atvirkščiai rankas bei kojas išsukinėti bando, o todėl, kad nesugebėjo atsispirti tradicijoms. Tiesiog politikas savivaldybės įmonės vadovui galimai nurodė, kad šis nuosavam K.Kriščiūno automobiliui keturias žiemines padangas ir akumuliatorių sukombinuotų ir valdiškomis lėšomis mašiną suremontuotų. Dar pasirūpino, kad tos pačios įmonės sąskaita būtų pagražintas jo partijos kolegos ir bičiulės butas.
Kaip šias savo ir draugų buities pagerinimo kombinacijas įvertins teismas, dar pamatysime, tačiau, remiantis panašių bylų baigtimi, galima spėti, kad politiko nekaltybė šioje istorijoje neliks visiškai sudraskyta. Todėl kitais metais galima tikėtis dar išmanesnių kombinatorių kombinacijų – kolegų pavyzdys kartais gali būti užkrečiamas.
Prisiminkime, kaip Kauno tarybos frakcijos „Dirbame Kaunui“ narys G.Labanauskas su Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių granatos imitacija savivaldybės koridoriais vaikščiojo ir A.Kupčinsko ieškojo. Politikas esą Panemunės gyventojų vardu norėjo granatą įteikti neva neapgalvotai tiltą susprogdinusiam Kauno merui. Praėjo geras mėnuo ir G.Labanausko pavyzdžiu pasekė kitas kaunietis.
Pirmąjį Kalėdų vakarą specialiosios tarnybos buvo priverstos skubėti į miesto centre esantį klubą, nes į pasilinksminimo vietą neįleistas 28 metų lankytojas iš kišenės išsitraukė granatą. Nors paaiškėjo, kad granata tėra mokomoji, kaunietį policija sulaikė. Kad suprastų – žaisti su sprogmenimis, kad ir netikrais, nevalia.
Todėl norisi tikėti, kad Naujųjų metų naktį niekam nešaus mintis fejerverkais pakurti pagrindinę miesto eglę ar sprogimu įbauginti neįtikusį kaimyną.
"Laikinoji sostinė"
