Ir kiekvienais metais vis labiau linguoja vėjyje žilos senelių galvos, kai vėl sutinka seniai nematytus ir per metus paaugusius anūkėlius, ir liūdi, kad šie vis aiškiau yra nebe Lietuvos, o pasaulio augintiniai. Lietuviškai šneka neypatingai gerai ir, svarbiausia, nelabai noriai.
Skaudžiausiai šaltas dušas perlieja ir užpila juoda vos tramdoma pasipiktinimo banga, kai dabartiniai šešiasdešimtmečiai ar septyniasdešimtmečiai pamato du lietuvių vaikus, kurių abiejų tėvai „grynakraujai lietuviai“ (čia atskira tema – lyg kas nors lietuvybę gali kraujo tyrimu nustatyti, juk tėvystę ir tą ne visuomet tiksliai sugaudo), ir tie lietuviai vaikučiai, vienas iš Norvegijos, o kitas iš Airijos, tarpusavyje kalbasi angliškai.
Mažiausia, ko čia galima tikėtis, tai kilstelėtų antakių ir nepatenkinto žvilgsnio, bet dažniausiai rezultatas būna ilgas ir su didele nuoskauda aptarimas už akių su panašaus amžiaus giminaičiais ar draugais apie „tėvų apsileidimą“, arba dar blogiau.
Ekstremaliu atveju močiutė ima reikalą į savo rankas ir primygtinai liepia anūkėliui neburbuliuoti užsienietiškai („aš nieko nesuprantu, ką tu šneki, Deividukai“), netęsti balsių, nesakyti „ammm“ tarp žodžių ir šluoti lauk visus „vau“, „auč“ ir „osam“ iš kalbos.
Pastarasis žodis, supaprastintai išgarintas iš amerikietiško „awesome“ (pribloškiamas), jau seniai gyvena lietuviškoje jaunų lietuvių kalboje visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tik močiutė to nežino, nes ji semiasi lietuvių kalbos žinių iš Editos Mildažytės ir Audrės Kudabienės laidų, o pastarosios taip nekalba.
Ar vaikas, gimęs iš dviejų Lietuvos Respublikos piliečių santuokos arba šiaip sugyvenimo, privalo mokėti gražiai kalbėti lietuviškai, kaip koks savivaldybės gatvių duobių skyriaus vedėjas, kai duoda interviu? Ne mažiau, nei pusei Lietuvos gyventojų natūralus atsakymas yra „žinoma“, tačiau tai, kas daugeliui atrodo akivaizdu, nebūtinai yra teisinga. Juk, pavyzdžiui, daugelis mūsų tikime, kad vėjas pučia nuo to, kad siūbuoja medžiai, o juk tai visiškai nebūtinai yra tiesa.
Tiesa yra ta, kad kiekvienas laisvas žmogus, nesvarbu, ar jo tėvų pasas lietuviškas, ar koks kitoks, neturi jokios prievolės mokytis kalbėti taip, kaip kažkodėl užsimano nemažas būrelis Lietuvos žmonių, kurie tiesiog yra pratę kištis į svetimus reikalus. Vaiką augina tėvai pagal savo supratimą ir vertybes, o labiausiai – pagal aplinkybes, kurias diktuoja gyvenamoji vieta, tenykštės mokyklos, draugai, knygos ir žiniasklaida.
Niekas, absoliučiai niekas, neturi teisės – nei juridinės, nei moralinės – tėvams priekaištauti dėl to, kokia kalba (ar kalbų mišiniu) bendrauja, mokosi ar seneliams bando kažką pasakyti vaikai. Vaikų auklėjimas ir lavinimas yra apskritai ne senelių ir ne antros eilės tetų, o tik tėvų reikalas. Aš žinau, kad jums atrodo visiškai kitaip, jūs manote, kad turite teisę spręsti ir geriau už kitus žinoti, kaip kitiems žmonėms elgtis, tačiau ne: geriausia nauja frazė ir taisyklė, kurią galite išmokti, yra „ne mano reikalas“.
Kartokite ją sau patyliukais kiekvieną kartą, kai išgirsite, kaip dvi mokyklinio amžiaus mergaitės, viena - Gabrielė, kita – Austėja, daugiabučio kieme lipdo senį besmegenį ir bendrauja angliškai. Ne jūsų reikalas. Nesikiškite. Žiūrėkite savo gyvenimo.
Apskritai, ar susimastėte kada, kad daugelis emigravusiųjų turbūt išvyko ne todėl, kad jiems per mažas atlyginimas Lietuvoje, ar nepakankamos socialinės garantijos, ar būsto paskola per brangi?
Turiu įtarimą, kad daugelis išvažiavusiųjų tiesiog nori pabūti pakankamai toli nuo vyresnio amžiaus giminaičių, kurie apie viską aiškina, visur kiša nosį, ir niekaip negali atskirti, kur yra jų, o kur – ne jų reikalas. Kiekvieną kartą, kai vyresnio amžiaus praeivė gegužės mėnesį paragina nepažįstamą mamą gatvėje uždėti vaikučiui kepurę, toji praeivė prisideda prie emigracijos problemos. Mat išvykęs į Angliją arba Vokietiją, ten nuo tokių giminaičių ar praeivių esi saugus.
Kalba yra žmogaus pasirinkta raiškos priemonė, o žmonės nėra kurios nors valstybės nuosavybė ir savo prigimtimi ar kilme nieko nėra tai valstybei skolingi (nebent ta valstybė būtų Šiaurės Korėja, bet ten taisyklės kitokios, būtent todėl tiek daug pasaulio gyventojų veržiasi ten emigruoti). Nekalbėti lietuviškai jokie įstatymai nedraudžia. Reiškia, tai yra teisėta.
Žinau, kad jums jau kirba klausimas, o ką gi visgi daryti seneliams, kurie nesugeba per šventes susikalbėti su nuosavais anūkais ir su nuoskauda dėl to kaltina vaikus? Siūlyčiau netikėtą variantą: ieškokite problemų savyje.
Užuot bėdoję dėl nutautėjančios Lietuvos ir leisdami laiką viešajame transporte, džiaugdamiesi nukainotais pensininkų bilietais, gal panaudokite ateinančius metus, lankydami užsienio kalbų kursus, ir per kitas Kalėdas (o gal net jau ir vasarą) galėsite pasveikinti anūką ar anūkę gražia ir taisyklinga anglų kalba. Galėsite į valias pabendrauti, ir, be to, patys būsite šio bei to išmokę.
