Palikdami vienas kitam teisę asmeniškai nuspręsti dėl savo buities rakandų reikalingumo ar nereikalingumo, drauge pagalvokime apie tai – ką visų pirma reikėtų išmėžti iš mūsų viešojo gyvenimo?
Pats savęs to klausiu ir atsakau – labiausiai horizontas išlaisvėtų, jeigu iš mūsų gyvenimo pradingtų būtent užkulisiai kaip pats nereikalingiausias bendrabūvio griozdas. Įsivaizduodami, kad niekas taip greitai nesikeičia, tarsi pamojus burtų lazdele, puoselėkime bent viltį, kad užkulisių lyginamasis svoris laisvai asocijuotų demokratinės prigimties piliečių gyvenime turėtų pradėti mažėti jau arklio, kuris, be visa ko kito, vaizduojamas Lietuvos valstybės herbe, metais.
Nepretenduoju kompetetingai atsakyti į tą užkulisių tematikos klausimą, kuris paprastai apibrėžiama grėsmingu valstybės paslapties paragrafu. Tarkime, tai yra tie būtinieji valstybės saugumo užkulisiai, be kurių neįmanoma išsiversti prieštarų kupiname pasaulyje, taip pat neabejotina, kad užkulisinė veikla yra labai svarbi diplomatinio manevringumo sąlyga.
Kita vertus, prasisunkę į viešumą skandalai rodo, kad kartais valstybės paslapties vardu bandoma pridengti institucijos egoistinius interesus, tokiu užkeikimu žongliruojama siekiant išvengti kontrolės ir atsakomybės.
Tačiau apie užkulisius čia kalbame labiau komplikuota prasme, pažymint suvešėjusį reiškinį, kai ne vieši veiksmai ir susitarimai mūsų padangėje tampa lemiamu veiksniu vadinamuosiuose viešuosiuose pirkimuose ir viešai skelbiamuose konkursuose pareigybėms užimti, tokiu atvirkštiniu būdu įtvirtinant viršpelnių, o taip pat statuso ir galios paskirstymą.
Taigi - pati didžiausia valstybės paslaptis, kurios, kaip atrodo, geidautų nežinoti net didieji paslapties sergėtojai, yra ta, kad Lietuvos valstybė tapo užkulisių įkaite. Dar kitaip tariant, Lietuvos valstybė tik kartas nuo karto yra Lietuvos įgaliota, kai drauge tamsiausiais momentais ją valdo Užkulistano grobikai.
Gerai įsivaizduoju, kad Užkulistano nenugalėsi išjojęs mediniu arkliu mosuodamas mediniu kardu, - o tik tiek tevertos čia būtų mūsų moralizuojančios intonacijos ar bandymas kažką sugėdyti, prislėgti pamokslautojo tonu. Drauge galime pabandyti, nieko specialiai nekaltinant, nusakyti užkulisius maitinančią terpę, parodyti pirštu į užkulisių gyvastingumo šaltinį.
Ar sakote, kad kiekvienas tikrovė reiškinys neišvengiamai turi savo šešėlinę pusę?
Iš tiesų, heidegeriška frazeologija įgalina kalbėti net apie būties užkulisius, pačios būties tiesos raišką nusakant savislaptos kontekste. Tačiau čia aptartas užkulisių atvejis kaip tik iliustruoja būties trūkumą, dar daugiau, - nurodo į galutinį būties pasitraukimą, paliekant riogsoti buvusio gyvenimo išnaras.
Užkulisių paskirtis – slėpti, maskuoti, tačiau, kaip matėme, užkulisiai drauge yra rodyklė, nuoroda, daugiau nei užuomina apie tai, kad svarbiausius dalykus išmetėme, o šlamštą pasilikome. Nuo po švenčių perkrautų šiukšlių konteinerių žvaliai, kartais apsiversdamos ore, šokinėja žiurkės. Tokia štai ir yra ta užkulisių dinamika.
