Dabar broliai – jau atskirų įregistruotų ūkių šeimininkai. Abi šalies sostines – Vilnių ir buvusią laikinąją – Kauną sujungė tai, kad Pauliaus žmona Monika – kaunietė. Ir mažoji Elzė, tapenanti po erdvius namus, – viltis į kartų pereinamumą.
Pravertė patarimas ir nuojauta
Vyresnieji Marcinkevičiai šeimą sukūrė lemties suvesti toje pačioje darbovietėje – paminklų restauravimo institute. Buvusios tarnystės – ūkio dalies vedėjo ir braižytojos – praverčia ir ūkininkaujant.
- Aš tvarkau juridinius, apsipirkimo, organizacinius reikalus, - primena R.Marcinkevičius, Danutė gražiai piešia, kaligrafiškai rašo.
Pasirodo, apsisprendus ūkininkauti ir rimtą dalyką „nupaišė“ – parengė būsimų karvidžių pertvarkos projektą – buvo abiejų tartasi imtis pienininkystės. Tačiau vyro susitikimas su pažįstamuoju, be pavydo patarusiu: „Jei nepradėjai pirkti karvių, tai ir nepradėk“, apvertė planus.
Svetimas patarimas ir sava nuojauta neapvylė. Pamatęs galingus simentalių veislės mėsinius galvijus, dar nuvažiavęs į parodą Vokietijoje pasižiūrėti R.Marcinkevičius apsisprendė: vokiečiai žmonės praktiški, jei tokius laiko, tikrai verta.
Kišenė prieš bemaž 10 metų bandos pradžiai leido nusipirkti 18 karvių. Nuo 2004 metų pradėjus remti veislinių gyvulių įsigijimą, tris kartus nusipirkus gyvulių banda išaugo iki 70, o dabar kaitaliojasi nuo 200 iki 300 – nelygu, kiek realizuojama.
Be šios veislės, perkamų iš Vokietijos ir Prancūzijos, turi ir Slovakijoje nupirktų limuzinų. Savame veislininkystės A lygio ūkyje su pastaraisiais veisiami ir mišrūnai su belgų mėlynaisiais. Nauja veislė suteikia galvijams raumeningumo, tačiau sudėtingas veršiavimasis – vos 5 procentai karvių apsiveršiuoja pačios, likusioms tenka daryti cezario pjūvį.
- Viltinga, kad dabartinis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna palaiko šią gyvulininkystės šaką, - džiaugėsi ūkininkas, - juk jis pats talentingas mokslininkas, profesorius, Veterinarijos akademijos profesoriaus Česlovo Juknos, mėsinės gyvulininkystės mokslo pradininko Lietuvoje, didelio autoriteto mokslo pasaulyje sūnus. Kai ateina ministras ne tik portfelio rankenos palaikyti, o išmanantis, tada ir ūkininko kasdienybė giedrėja.
Samdo vienintelį
- Į popierius nesižvalgome, kas kieno, - primena tėvas Rolandas, - mūsų ūkis – jungtinės šeimos pajėgos ir darbuose, ir sumanymuose: manoji patirtis persipina su sūnų pasiūlymais.
Žmona išmoko būti nepakeičiama veršiukų pribuvėja, pats moku ir metalo suvirinimo, ir medžio apdirbimo darbus, pašarus iki 2011–ųjų pats ruošiau, nuo užpernai – Paulius pradėjo. Simas pašeria, kreikia tvartus, vos vieną pagalbinį žmogų samdome. Tik kai prisireikia skersti manoji ranka nekyla, nors armijoje sanitaru tarnavau ir kraujo prisižiūrėjęs, o Paulius sugeba, kai tenka pripjauti ar nušauti.
Planavome susitikti su Pauliumi, grįžtančiu iš mokymų, bet taip ir prasilenkėme: atsiradus neatidėliotinų reikalų su žmona išvyko į Vilnių. Marcinkevičiai įpratę vienas kitą pavaduoti, padėti. Ypač pavasarį, kai pats veršiavimasis, Danutė į talką ir patį vidurnaktį šaukiasi pagalbon vyrus. Jai moteriškai džiugu, kad iki ūkininkystės sūnūs karves pažinę iš paveiksliukų, dabar apie jas žino viską. Sielojasi, kai atsitinka bėdų, pasitaikė pradžioje, kai trūko patirties, ir keli veršeliai neišgyveno, teko paskersti po sunkaus veršiavimosi karvę. O gyvenimas Radžiūnuose buities prasme tikrai nesiskiria nuo vilnietiško.
Kaip miestietis, parėjęs iš gamyklos, nusiprausia, taip ir iš tvarto parėjęs po dušu palendi. Anksčiau tėtis Paulių ir per dantį patraukdavo: šveiti šveiti panages iš tvarto parėjęs, juk nebe padavėju dirbi... Kaip sako mano vyras, nesuprantu kai kurių kaimo žmonių pasirinkimo: stovi kieme kelios mašinos, o vaikšto į namelį su širdele už tvarto.
Gyvenimo būdą ne vieta, o mąstymas nulemia. Marcinkevičių jaunimas – dvidešimt šešerių Simas, metais vyresnis Paulius su žmona Monika – visi trys studijuoja Utenos kolegijos Alantos filiale – pasirinkę ūkininkauti reikalingas profesijas.
Atėjūnų etiketė skaudina
Paklausti apie skaudulius, pirmiausia užsimena, kaip sunkiai juos priėmė vietiniai. Iš pradžių, nusipirkę pešiotas nupešiotas buvusio kolūkio karvides, sakytum vietiniams rakštį paširdžiuose įvarė.
Iki ūkininkystės R.Marcinkevičius, šeimą Vilniuje palikęs, medžio apdirbimu užsiėmė, bet darbo jėgos trūkumas, nors bedarbių apstu, kaip ir visur, šį verslą ir sužlugdė: vežiotis darbininkus iš Vilniaus neapsimokėjo. Kai nusipirko karvių, iš pradžių teko gaudyti kaip vėją laukuose: aptvarų kuoliukai nupjaustyti, vielos sutraukytos: matai, kad ne gyvulio, o piktadario „padirbėta“.
O veisliniai galvijai jautrūs – stresas jiems kenkia. Vienos nuklydėlės taip ir nepasisekė rasti. Nė sykio ūkininkai nesikreipė į policiją, o kaimynai dėl ištrūkusių galvijų ištrypto sklypo pareiškimus rašė nė nepradėję tartis dėl žalos atlyginimo.
- Atrodo, ne griauti atvažiavome, o dirbti, iš nieko tikrai nieko neprašyti. Man kaimynas atrodo arčiau giminės, juk visada šalia, - įsitikinusi D.Marcinkevičienė, - todėl taip miela būtų sugyventi geruoju.
Vyras kiek griežtesnės nuomonės.
„Turėtų darbo, mažiau žvalgytųsi ir pavydėtų. Sofiniai, želdintojai, kaip tik nepravardžiuojami tie, kurie lengva ranka išmokas gauna. Pabandyk nusipirkti pašarų iš tokių šienautojų – nė saujos nerasi“, - iš praktikos tokius atvejus prisimena R. Marcinkevičius.
Apie turimą žemę kalbą pradėjus, jaunasis ūkininkas Simas ištaria kone kalambūrą: „Yra kur – nėra kaip... Ne vienus metus tėčio nuomotą, nuo krūmynų išvaduotą žemę jos šeimininkė perleido miestiečiui, kuris apsodino mišku. Tik kažin ar mes su broliu sulauksime jo užaugant: atbula ranka sukaišiojo sodinukus nors ir į geriausią žemę.
Miestiečio gyvenimą į ūkininko iškeitęs R.Marcinkevičius šiam reikalui sutvarkyti turi labai konkretų planą: Europos Sąjungoje, į kurią taip koja kojon taikomės žengti, nemažai šalių žalienų plotai siejami su žolėdžių gyvulių skaičiumi. Tarkime, Čekijoje: 1 mln. ha pievų tenka 1,5 mln. gyvulių, o Lietuvoje vos 600 tūkst. Aritmetika labai paprasta, bet kol kas ne ūkininko labui tarnaujanti.
Karvė - tikra įžymybė
Beje, jau atsisveikinant kieme, matyt, pasaugodamas geltonmargę simentalę Gugą dar nuo vienos fotosesijos, R.Marcinkevičius prasitarė, kad jų bandos beragė karvutė – vokiško pieniško „Milka“ šokolado reklamos žvaigždė.
Ją smagiame minutės trukmės klipe, kai laikinai violetine tapusi radžiūniškė spusteli pompos pedalą ir „pripučia“ burbulinio šokolado paklotę, ant kurios sulipę praeiviai griūna ir juokiasi, filmavo anglai su lietuviais.
O Gugą net kelias dienas, atvykęs pas ūkininkus, dresavo specialistas iš Čekijos, kad galvijas nejaustų streso. Į Vilnių, kur pačiame centre užpernai spalį vyko reklamos filmavimas, Gugą, žinoma, palydėjo Paulius, vis pamalonindamas ūkį išgarsinusią karvutę gardėsiu, kad jaustųsi dar ramesnė šalia šeimininko.
