Priežastys – kelios. Knyga sudaryta iš dar sovietmečio laikotarpiu savilaidoje, už kurią buvo sodinama į kalėjimą, pradėtų leisti ir pastaraisiais dešimtmečiais išplėtotų unikalių tyrimų lietuvių tautos nacionalinės savimonės tema, atsiremiant į jos seniausią baltų kultūros formavimosi laikotarpį.
Eseistinio pobūdžio studijose tiek autoriaus taikomas įvairias mokslo disciplinas vienijantis metodas, tiek pačios labai dažnai net kategoriškai reiškiamos išvados gali kelti ginčų. Bet leidinys turi neginčijamą vertę. Tai šiuolaikinio inteligento ir savo šalies patrioto pastangos surasti tą pagrindą, ant kurio stovėdama Lietuva nepražuvo istorijos verpetuose ir nuo kurio ateinančios kartos aiškiau matytų, kuriuo keliu eiti.
Galbūt kraštutinio pragmatizmo, racionalizmo ir skepticizmo jūroje tokie žodžiai skamba patetiškai, bet būtent tikintieji ir naivieji istorijoje dažnai laimi didžiausius mūšius.
Autorius turi ne tik savo skaitytojų, bet ir savo intencijų sekėjų. Tai nėra ezoterinė religinė grupė ir jų kalbėjimas ar veikla nėra trumpalaikė mada. Pagaliau dėl mados nesiruošiama sėsti į kalėjimą.
A.Patackas tiek savo asmeniniu apsisprendimu, tiek jau savilaidoje sakytu žodžiu atspindėjo visuomeninį reiškinį, kurio reikšmė nepriklausomos Lietuvos atkūrimui iki šiol dar nėra deramai suvokta.
Prieš keturis dešimtmečius sovietiniame vakuume pokario metais gimusioje kartoje tarsi iš nieko radosi intensyvus domėjimasis savo tautos praeitimi ir tautosaka. Autentiškas senovines dainas propaguojantys dainų klubai ir žygeivių organizacijos traukė įvairių specialybių studentus ir ką tik mokslus baigusius.
Vengiant atviro politikavimo, laikantis anuo metu visuotinai priimto ezopinio kalbėjimo stiliaus, susibūrimuose buvo svarstomi patys aštriausi lietuviškos egzistencijos klausimai, kuriami fantastiški planai, kaip gelbėti Lietuvą (patriotams stoti į komunistų partiją ir išstumti iš ten dogmatikus), per rankas keliavo prieškario istorikų knygos ir namudinės studijos apie užmirštą baltų pasaulį, unikalią jo kultūrą.
Sunku pasakyti, ar iš gėdos jausmo, kad Lietuva taip lengvai vėl atsidūrė Rusijos imperijos glėbyje, ar dėl kitokių priežasčių, atsigręžimą į tautos praeitį pradėjo palaikyti ir šviesesnioji valdžios dalis, akademiniai sluoksniai, atidarę šliuzą, nors ir cementiniuose krantuose, lituanistinių leidinių srautui ir kraštotyros ekspedicijoms.
Humanitarinis judėjimas plėtėsi, brendo. Ir logiška, kad Sąjūdžio idėjos, virtusios didele rimta politika, pirmiausia toje terpėje ir atsirado.
Knygoje „Litua“, skaitant atidžiai, galima nesunkiai užtikti beveik visas ano laikotarpio viešai ir slapta diskutuotas temas. Tai savotiškas Lietuvos atgimimo, prasidėjusio ne su pirmaisiais mitingais, intelektualinis žinynas.
Stengiantis atsakyti į didžiuosius tautos egzistencijos klausimus, mokslas pynėsi su romantika, sakralumas su profaniškumu. Tačiau niekas nepaneigs viską persmelkiančio nuoširdumo ir autentiškumo. Dabartinė valdžia neturėtų pamiršti, ant kokių pagrindų ji išaugo.
Atskirai minėtina dar viena tema, kuri iš tikrųjų yra ir knygos esminė intriga, tai bandymas baltiškoje kultūroje susieti pagonybę ir krikščionybę. Ir ta organinė jungtis randama ne analizuojant papročius, apeigas ar religinius mokymus, o lietuvių kalbą kaip esminį baltų kultūros savitumo pažinimo šaltinį.
Net ir dabar, beribės laisvės ir įmantriausių kultūrologinių teorijų bei interpretacijų kontekste, pastanga supiršti pagonybę su krikščionybe kelia mažų mažiausiai nuostabą. O ką jau kalbėti apie anuos metus, kai net nonkonformistiniame judėjime vyravo įsitikinimas, jog kardu į Lietuvą atnešta krikščionybė sunaikino baltų kultūrą.
Aštrūs nuomonių skirtumai šia tema tebeegzistuoja iki šiol, bet A.Patackas yra įsitikinęs, kad tik suvokus savos kultūros giluminį ryšį su krikščioniškąja Europa įmanoma atsispirti jau ir pačią Europą apimančiai naujų laikų kultūrinei profanacijai.
Lietuva sugrįžta į Europą, gal ten, iš kur nebuvo ir išėjusi. Bet vis tiek galima pateikti sau klausimą: koks mūsų vaidmuo?
Jeigu neklausiame patys, tai padaro už mus kiti. Štai ką apie Lietuvą rašo rusų geopolitikas A.Duginas: „Lietuva... visada Rytų Europoje vaidino svarbų vaidmenį. Ji atliko dvejopą funkciją – Rusijos atžvilgiu ji buvo vakarietiškos kultūros nešėja, Vidurio Europos atžvilgiu, atvirkščiai, kartu su Lenkija reiškėsi kaip rytų jėga, gindama baltų-vakarietišką-slavišką nepriklausomybę nuo vokiečių spaudimo. Geopolitiniu požiūriu pastaraisiais šimtmečiais Lietuva tapdavo tai vokiška, tai rusiška, ir kuo ji jau seniai nėra (ir negali būti), tai lietuviška, nes būti šiuolaikine suverenia valstybe neturi geopolitinių prielaidų.“
Lietuvai yra tik dvi galimybės: likti mechaniniu administraciniu prielipu naujoje europietiškoje mašinoje arba turėti savo vaidmenį, savo veidą.
Bet veidas pagal A.Patacko samprotavimus yra susijęs su idėja. Kokia ji lietuviškoje dirvoje ir iš kur ji kyla, knygoje ir bandoma atsakyti. Manau, jog atsakymai vertesni platesnio nei literatūrinis įvertinimo.
