Teisingai jau rašoma, kad susiklosčius šitokiai situacijai, prezidento rinkimai įvyks (toliau cituoju) „tik dėl akių“. Tačiau, jeigu leisite, pasakyčiau dar griežčiau: tokie rinkimai neteikia peno net akims, nes jie praranda spektaklio formatą, kai vaidinimo politinėje scenoje intriga gali įtraukti į siužeto peripetijas taip intensyviai, kad žiūrovas kartu yra priverstas pamiršti kasdieninio gyvenimo problemas ir rūpesčius.
Tačiau, kaip matome, čia išties šviečiasi visai ne tas atvejis, kai neva ima ir staiga prasideda kažkokie rinkimų cirkai, užstoja bauginanti velniava, bet būtent tas, kad cirkas net nesiruošia išvis atvykti į kaimą, taigi sodiečiai, nesunku nuspėti, vėl liks it musę kandę.
Kalbant daug rimčiau, aptarto pavyzdžio rinkimai be realaus pasirinkimo didesniu ar mažesniu laipsniu paplauna visuomenės demokratinio organizuotumo pamatus, stipriai sukarikatūrina pačią demokratijos idėją, naikina demokratinės tvarkos dvasią. Dar kitai tariant, tokie rinkimai gali būti visiškai teisėti, tačiau visados liks bedvasiai, liudijantys nuosmukio padėtį, kokybės praradimus, atkritimą į žemesniąją lygą.
Iš kitos pusės žiūrint, teisybės dėlei reikia pastebėti, kad kaltinti pačią D.Grybauskaotę dėl prezidentinių rinkimų vaidmens sumenkinimo tarsi ir nėra jokio preteksto: būtų nelogiška ir neteisinga priekaištauti dabartinei prezidentei dėl to, jog anajai neatsirado jos vertų konkurentų, nes socialdemokratai, nors ir galėjo, bet jau nenorėjo, o darbiečiai dar vis norėjo, bet jau negalėjo.
Drauge čia galima pabandyti, įjungus vaizduotę, sumodeliuoti situaciją – kaip iš tiesų elgtųsi prezidentė D.Grybauskaitė, jeigu kova dėl aukščiausiojo posto būtų reali, tarkime, kvapą gniaužianti fatališka: drąsiai pasitiktų iššūkius, ar bailiai slapstytųsi pakampiais, vengdama akistatos? Leiskite šios alternatyvos aprašymui suteikti savotiško testo statusą.
Kaip skelbia antraštė, prezidento rinkimai įgytų intrigą, jeigu drauge būtų skelbiamas referendumas dėl AE statybos Lietuvoje.
Taigi ar nėra taip, kad antraštės paskelbimu galėtume ir baigti šį straipsnelį be tolesnio žodžių dauginimo, nes, kaip atrodo, pavadinimo teisėmis čia skelbiamas akivaizdus, nereikalaujantis tolimesnio įrodinėjimo teiginys, leidžiantis lengvai įsivaizduoti, jog įvykiams pakrypus minėta linkme, t. y. sublokavus prezidento rinkimus ir referendumą dėl AE statybos, iškart visu plotu nusidriektų labai aiški idėjinio fronto linija su A.Grybauskaite vienoje pusėje ir B.Rope kitoje.
Iš tiesų, nenuvertinkime Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Valdybos pirmininko, Ignalinos mero B.Ropės per anksti dėl jo mielai juokingos pavardės, nes kaip atrodo, mūsuose tokia pavardė pretendentui iš anksto gali lemti, bandykime įsivaizduoti, 10 proc. šalininkų, nekalbant dabar apie kitus dalykus.
Žinoma, ne pavardė čia yra svarbiausias kabliukas. Dievas mato, nesu didelis, švelniai tariant, šios sąjungos gerbėjas, tačiau aprašytos akistatos atvejį, ypač tada, jeigu tokia kaktomuša taptų svarbiausia rinkimų ašimi, vertinčiau labai pozityviai kaip teikiantį galimybę iki galo išryškinti pozicijas, išgryninti idėjas, įveikiant varginantį viena kitą keičiančių būsenų amorfiškumą ir politikų pasiryžimą žvejoti drumstame vandenyje. Kita vertus, čia dar turiu pasiaiškinti dėl savo noro pratęsti pokalbį apie, kaip sakyta, savaime aiškius dalykus.
Jeigu pasižymite fenomenalia atmintimi, tai galbūt galėsite paliudyti, kad šių eilučių autorius šiame dienraštyje labai drastiškai pasisakė prieš 2012m. kartu su Seimo rinkimais organizuotą konsultacinio (patariamojo) pobūdžio referendumą, įpareigojusį rinkėjus atsakyti į klausimą – ar pritariate naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. Protestavau prieš tokio referento rengimo idėją, dar labiau apgailestavau dėl jo rezultatų, vyresniojo amžiaus balsuotojų valia įtvirtinusių neigiamą atsakymą, kurį galėtume prilyginti nebent moralinio Černobylio pavyzdžiui.
Taigi pagaliau vienam kitam gali kilti klausimas – kas atsitiko, jeigu dabar tas pats autorius populiariną anksčiau jo neigtą referendumo idėją, siūlo skelbti referendumą dėl Visagino AE statybos kartu su prezidento rinkimais, ar tai reiškia, kad neprincipingas rašeiva pakeitė kailį, visiškai išvertė skūrą?
Kiek pagalvojus, nesunkiai pastebėsite, kad kaip tik AE statybos Lietuvoje šalininko veiksmų nuoseklumas dabar įpareigoja kalbėti apie būtinybę iš naujo organizuoti „atominį“ referendumą, tokiu būdu siekiant įveikti patinę situacija, kai nežinoma suvis ką veikti su ankstesnio referendumo rezultatais, o liūdniausiais atvejais tautos vardu bandoma pridengti savo neryžtingumą, bailumą, valios stoką.
Tačiau dar svarbiau būtų pastebėti ir įvertinti faktą, jog Seimo sprendimu tokio referendumo organizavimas drauge su prezidento rinkimais būtų šitoks beveik neįtikėtinas įvykis, kai visos pusės, net ryškiausi politiniai oponentai, daugiau laimėtų nei pralaimėtų.
Konservatoriai, balsuodami už tokio referendumo surengimą drauge su prezidento rinkimais galėtų pašalinti prasisunkusius įtarimus, tarkime, tą šnypštimą iš pakampių, kad aną kartą minėtoji partija neva tik imitavo kovą už energetinį savarankiškumą, užkulisiuose puoselėdama diametraliai priešingus tikslus, savo ruožtu socialdemokratai įgytų progą nusikrauti partijos vadovybę be galo jau nustekenusią atsakomybės naštą, D.Grybauskaitė įgytų galimybę realiai paliudyti nekonjunktūrinę poziciją ( praeituose rinkimuose jodinėjo kaip tik sutirštintos konjunktūros žirgu), o virš R.Ropės galvos, netikėtai jam pačiam, užtekėtų orumo aura.
Galima sapnuoti ilgai apie tai, kad atjos karžygys ant balto žirgo ir įveiks daugiagalvę Dalios hidrą. Tačiau jeigu iš tiesų D.Grybauskaitės sėkmė naujuose prezidento rinkimuose bent iš dalies įtakotų teigiamą sprendimą dėl atominės elektrinės statybos, aš pats būčiau linkę rinktis Hidros, o ne Ropės pusę.
