Tam tikra prasme „pramoga“ turėtų tapti visa Švietimo sistema. Skamba įžūlokai, tačiau paaiškinti paprasta. Visas išskirtines pasaulio asmenybes vienija vienas paprastas dalykas – motyvacija. Tai reiškia, kad siekti tikslų savo sričių garsenybėmis tapusiems žmonėms buvo malonu. Būtent malonumas-pramoga mokytis ir turėtų tapti švietimo prioritetu.
Neformalųjį ugdymą galima apibūdinti kaip švietimo sistemos dalį, kurioje jaunimas turi galimybę praktiškai mokytis iš savo patirties. Kitaip, nei bendrojo lavinimo mokykloje, ugdymas čia individualizuotas, nes atsižvelgiama į asmens galimybes ir poreikius. Pagrindinis tikslas – ugdyti kūrybiškus ir savarankiškus žmones. Nors skamba banalokai, būtent taip kuriama Lietuvos ateitis. Niekam ne paslaptis, kad neformalųjį ugdymą prabanga laikančios ir jam dėmesio neskiriančios valstybės yra skurdžios. Ir atvirkščiai – šalys, kurios stengiasi vystyti savo gyventojų bendravimo, kūrybiškumo ir savarankiškumo įgūdžius, pirmauja ir ekonominių rodiklių, ir visuomenės laimės indeksų suvestinėse. Nustatyta, kad laimingiausi žmonės gyvena Danijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje, o būtent šios šalys neformaliajam ugdymui skiria patį didžiausią dėmesį.
Neformalusis ugdymas – būtinybė. Ir tai jau supranta visas Senasis žemynas. Ne veltui Europos Taryba 2013-uosius paskelbė neformaliojo ugdymo metais, o Europos Sąjunga milžiniška pusantro milijardo eurų suma finansuoja naują 2014-2020 m. studentų mainų programą „Erasmus +“. Viešai deklaruojama, kad pagrindinis šios programos tikslas – žinių bei socialinių ir emocijų kompetencijų sujungimas, padėsiantis jaunimui įsitvirtinti darbo rinkoje. Trumpai tariant, siekiama, jog vadinamieji formalusis ir neformalusis ugdymas žengtų koja į koją.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centro užsakymu šių metų pavasarį atliktas socialinis tyrimas atskleidė, kad į neformalųjį ugdymą labai palankiai žiūri ir moksleiviai, ir jų tėvai, jo naudingumu nebejoja ir patys mokytojai. Tačiau... tie patys tėvai neslepia abejojantys, ar bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai gali deramai ugdyti vaikų socialines ir emocines kompetencijas. Priežastis slypi ne tik mokytojų pasirengime, bet ir elementarioje laiko stokoje. Visi puikiai žino – mokymosi programos yra perkrautos.
Džiugu bent tai, kad neformaliojo ugdymo poreikis visuomenėje auga, žmonės pradeda suprasti, kad su vienu batu – turėdami žinių, bet nemokėdami jomis naudotis – toli nenužygiuos. Reikia tikėtis, kad netrukus šis faktas atkreips ir tiesiogiai Lietuvos švietimo politiką formuojančių asmenų dėmesį.
Valdas Jankauskas yra Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius
