Visiems reikia K.Donelaičio. Visi trokšta „Metų“. Pasakėčių. Bet ko donelaitiško. Knygynuose vingiuoja pirkėjų rankovės. Jos juda lyg vėjo blaškomo medžio šakos. Tiesia rankas į tuštumą.
Piktinasi lyg po žemės darbų suprakaitavusiomis pardavėjomis, hegzametru kartojančiomis mantrą, kad nėra K.Donelaičio. Neliko. Išpirko. Dar pernai.
Lito skonį užuodusios leidyklos spjauna į „Atspalvius“, Beatos košerinius blynus, danus brownus ir sandras brown. Spjauna riebiai. Donelaitiškai.
Jos griebiasi leisti „donelaičius“. Plonais ir kietais viršeliais. Suvenyrinius ir kišeninius. Vaikams ir pensininkams. Su iliustracijomis ir aukso raidėmis. Faksimilinius. Kreidinius. Adaptuotus tarpuvartės odekolono ragautojams, kruizinių laivų keleiviams, prekybos centrų kasininkėms. Skirtus kūdikiams migdyti ir recidyvistams auklėti.
Versliausia šalies leidykla „Alma littera“ net įsigudrina klientams pasiūlyti vienetinius „Metų“ leidimus. Aišku, už tam tikrą nekuklią sumą.
Biblijos formos knygą užsisako Seimo narys E.Vareikis – kad turėtų ką oro uoste prie širdies glausti. Konstitucijos pavidalo įsigyja „Senį ir jūrą“ jau perskaičiusi Seimo pirmininkė L.Graužinienė – ir sodresnei kalbai, ir straipsniams tobulinti.
V.Alekna paprašo disko, o A.Sabonis krepšinio kamuolio formos. V.Uspaskichas užsigeidžia, kad jo „Metai“ būtų išversti į nekokio vaizdzialio kalbą. Buvęs Seimo narys A.Šedžius neužsisako jokios knygos, bet savo Monikai padovanoja vyžos formos BMW.
Sukrunta verslininkai. Visuomenės veikėjai ir veikėjos. Prabylama apie sostinės pavadinimo keitimą – renkami parašai, kad Vilnius vadintųsi Vyžlaukiu. Prisijungia ir kiti miestai, užsimanę pasivadinti Šuiliais, Duraku, Amtsrotu, Raspusta, Balamūtu.
Ginčijamasi ir dėl gatvių, aikščių, parkų, pastatų pervadinimo. Pasiūlymai liejasi lyg iš tuštybės rago: Dočio, Enskio, Pričkaus gatvės, Slunkiaus alėja, Skilvio rūmai, Trūsų skveras. Daugiausia ienų sulaužoma dėl Nepriklausomybės aikštės pervadinimo Viežlybybės aikšte, Gedimino prospekto – Kakalio prospektu, Marijos žemės – Baudžiauninkų žeme.
Užkliūva ir himnas, į kurį viena būrais pasivadinusi visuomenininkų grupė siekia įtraukti XIX a. Valkininkų klebono S.Gimžausko žodžius: „Ir mes turim Donaleitį,/Tiktai asam mažai skaitį.“
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute net padaromas rezonansinis atradimas, kad šie žodžiai priklauso visai ne S.Gimžauskui, o pačiam V.Kudirkai. Juk pagal ritmą ir skiemenų skaičių – beveik kaip iš „Tautiškos giesmės“. Dainų šventėje tūkstantinis choras užtraukia: „Tiktai asam mažai skaitį.“
Net Seimo pelkė suliula. Kiekviena sesija pradedama ir baigiama „Metų“ skaitymu.
Kadangi laiko kvailiems įstatymams leisti beveik nelieka, nusprendžiama mygtukus „už“ ir „prieš“ pakeisti vieninteliu „patinka“.
Tad kai kažkuris seimūnas tarp „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ pasiūlo litus ir centus keisti ne eurais, o donelaičiais ir kristijonais, visi bendru sutarimu paspaudžia „patinka“ ir į sostinės Aušros vartų, pervadintų Dyvų vartais, „ubago“ kepurę ima kristi kristijonai.
K.Donelaičio pasaulis persikelia ir į televizorius bei internetą. Apžvalgininkai su politikais, literatūrologais ir kitais kytrais pilosopais diskutuoja ne apie šildymo kainas, o apie hegzametro pėdas. Prie ekranų prilipę žiūrovai kartu su laidos dalyviais nuoširdžiai ir įdėmiai skiemenuoja: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą.“
Feisbuko profiliai vienas su kitu dalijasi ne ryte valgytos kiaušinienės skoniu, o ginčijasi, ką mūsų grožinės literatūros pradininkas norėjo pasakyti tokia „Metų“ eilute: „Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė.“
Internetinių žaidimų narkomanai nuo „Counter Strike“ persimeta prie 300 K.Donelaičio gimimo metinių proga prikurtų žaidimų, kuriuose pliekia varnas, įvairiais žemės ūkio padargais dirba elektroninę dirvą, bando atspėti tokių „Metuose“ vartojamų žodžių kaip „mūdrauti“ ar „pasitursinti“ reikšmes.
Šiuolaikinės elektroninės muzikos kūrėjai nusigręžia nuo vadinamųjų semplų, įrašytų muzikos motyvų ir ima birbinti vamzdį, čirškinti smuiką, skambinti cimbolais.
Atkunta ir rašytojai. Visi pluša. Stengiasi pranokti kai kurių žinovų gal ir ne visai tiksliai lietuviškuoju epu vadinamus „Metus“. Stropiai kartoja: „Jei neturime lietuviško epo, imkime ir jį sukurkime! Net S.Parulskis internete paskelbia tai, apie ką yra galvojęs, – proza perrašytus „Metus“, kuriuose netikėtai atsiranda ir siužetas, ir veikėjų charakteriai.
Visi staiga supranta, kad K.Donelaitis buvo teisus: „Ak, bent Proto imkitės! Ir bandykit, o ne vis abejokit.“
Bet svarbiausia, kad visa tai vyksta savaime, o K.Donelaičio metams valstybės skirti šimtai tūkstančių litų taip ir lieka nepaliesti.
Sakysite, nesąmonės, fantazijos! Anaiptol. Argi ne panašiai vyko, kai Seimas anksčiau buvo paskelbęs Maironio ar M.K.Čiurlionio metus?
