Kai norisi užsidengti akis

Tuomet apsidairai, ar kas tavęs nematė, kai tai žiūrėjai. Ir net jei esi vienas kambaryje, norisi panarinti akis, nes gerokai sarmata.

Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai pabandė pareikšti kūrybiškumą ir sudėjo dainą apie ES pirmininkavimą. Tūkstančiai žmonių peržiūrėjo tai internete (iki galo sugebėjo pažiūrėti nedaugelis, nes akys pačios merkiasi ir išpila gėdos raudonis). Tūkstančiai žmonių sėdėjo panarinę galvas, kaip būna giminės užstalėje, kai atsistoja dėdė Vytas, kuris kiekviena proga parašo po savo kūrybos eilėraštį, ir visada noriai juos deklamuoja susirinkusiems. Niekas nedrįsta pasakyti dėdei, kad jo entuziazmas gerokai viršija jo sugebėjimus. Visi tyliai laukia, kada tai pasibaigs, ir galima bus grįžti prie mišrainių. 

Dainavimas nėra blogai. URM choras tikrai dainuoja geriau, nei padainuočiau aš, ir patraukliau atrodo.

Nesmagumo jausmas yra nuo neįtikėtinos teksto banalybės ir jaukaus įsitikinimo, kad biurokratinė kasdienybė ir ES institucijų sutrumpinimai yra tinkama tema lyrikai.

Nemaniau, kad kada nors taip pasakysiu, bet tai, ką girdime šiame klipe, yra baisiau, nei Juozo Erlicko poetinis pataikavimas varguolių skoniui su nuskriausto kumečio juokeliais apie Seimo ponus ir ministrus. Tai yra baisiau, nei saviveiklinė dainuojamoji poezija prie laužo.

Taip, kažkada net maestro Vytautas Kernagis dainavo apie kolorado vabalus, bulves ir santechniką iš Ukmergės, bet tos dainelės nebuvo momentai, iš kurių derėtų imti pavyzdį. Su visa pagarba, tas kabaretas nebuvo gero humoro pavyzdys, o tik pradžia proceso, kuris paskui pagimdė agitbrigadas ir festivalį „Juokis“.

Iš ten - ir supratimas, kad geri norai ir entuziazmas gali pakeisti rezultatą, o saviveikla yra geras žodis.

Žinau, kad daugelis pasakys: „ir kas čia tokio“. Nieko tokio. Gero skonio ir gėdos jausmo per prievartą neįskiepysi, todėl galima numanyti, kad šios kūrybos autoriai bus įsižeidę dėl to, kad tiek žmonių susiėmę už galvų, jas linguoja ir bergždžiai ieško būdų pareikšti savo santykį su šiuo vaizdu, kai suaugusieji žaidžia darželinukus.

Nors gal galėjo būti ir blogiau. Galėjo sukurti kokią operetę apie ES struktūrinių fondų įsisavinimą. Arba nutapyti aliejiniais dažais užsienio reikalų ministrą riterio šarvais, ant žirgo, prie tvenkinio su undinėmis, simbolizuojančiomis ES nares. Irgi žalos nebūtų. Irgi būtų kūryba.

Visiems, kas šioje replikoje įžvelgia negatyvumą, nesugebėjimą džiaugtis arba net patyčias, turiu pranešti štai ką.

Laisvoje šalyje (o Lietuva vis dar yra laisva šalis) visi turi teisę dainuoti ar rašyti eiles, nepriklausomai nuo sugebėjimų, ir visi turi teisę tai vertinti ar šaipytis, jei tokia kūryba yra juokinga ar apgailėtina. Ir tokia teisė yra svarbesnė vertybė, nei per pirmininkavimą pasirašytų dokumentų stirtos.