Asmeniniu Rusijos prezidento V.Putino projektu vadinamos olimpiados atidarymo ceremoniją boikotuos JAV, Prancūzijos, Vokietijos vadovai, Europos Sąjungos teisingumo komisarė. Prie tūzų protesto šliejasi ir Lietuvos prezidentė.
Vakarai siunčia žinią: žaidynės neturi tapti dabartinės Rusijos politikos galios ir triumfo įrodymu. Valstybių lyderiai (išskyrus D.Grybauskaitę), nutylėdami apie kitas V.Putino politikos grėsmes ir ydas, savo sprendimą grindžia žmogaus, ypač lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų, teisių pažeidimais Rusijoje.
„Valstybės vadovė turi teisę nuspręsti, kaip jai geriau“, – ištarė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė D.Gudzinevičiūtė.
Bet D.Grybauskaitės sprendimą santūriai pakomentavusi olimpinė čempionė kategoriškai nesutinka, kad veltis į žaidynių boikotą verta ne tik politikams, bet ir atletams: „Juk tai – sporto, o ne politikos šventė.
Tie atvejai, kai buvo boikotuojamos olimpinės žaidynės, visada prisimenami su kartėliu.“
Pirmą sykį dėl politinių priežasčių buvo boikotuota 1956 m. Melburno olimpiada. Tada Kiniją įžeidė leidimas žaidynėse dalyvauti Taivano sportininkams, o Šveicarija, Olandija ir Ispanija protestavo prieš SSRS invaziją į Vengriją.
Paskui ramybė truko du dešimtmečius, kol 1976 m. Monrealio olimpiadą boikotavo 25 Afrikos žemyno šalys. Tarptautinis olimpinis komitetas nesutiko uždrausti dalyvauti žaidynėse Naujajai Zelandijai. Šito Afrikos valstybės siekė dėl Naujosios Zelandijos regbio rinktinės ryšių su Pietų Afrikos Respublika, kuri dėl apartheido tada buvo pašalinta iš olimpinio judėjimo.
Daugiausia atgarsių sulaukė šaltojo karo dalyvių – SSRS ir JAV – abipusiškai boikotuotos žaidynės. Protestuodamos prieš sovietų kariuomenės įsiveržimą į Afganistaną, 1980-aisiais Maskvos olimpiadoje nepasirodė daugiau nei 60 valstybių.
Atsirevanšuodamos už tai 1984 metų Los Andželo žaidynėse atsisakė dalyvauti SSRS ir 13 jos sąjungininkių.
Pastarasis boikotas sudaužė daug garsių Lietuvos sportininkų likimų. Ne vienam tai buvo skaudžiausias smūgis gyvenime: buvo praleista paskutinė proga dalyvauti svarbiausiose varžybose, dėl kurių paaukoti ilgi treniruočių metai ir sveikata.
Po politikų smūgio daugeliui atletų prireikė psichologų pagalbos. Kai kas puolė į besaikį alkoholio vartojimą, depresiją.
Krepšininkai A.Sabonis, S.Jovaiša, plaukikas R.Žulpa, rankininkai S.Mažeikaitė-Strečen ir V.Novickis, krepšininkė R.Šidlauskaitė-Venskūnienė, disko metikė G.Murašova, bėgikė A.Kasteckaja-Ambrazienė, irkluotojas J.Pinskus – iš šių ir kitų sporto žvaigždžių sovietų valstybė tiesiog atėmė medalius, kuriuos jie buvo pajėgūs laimėti Los Andžele.
Valstybių veikėjams kartais paranku sportą tapatinti su politika, bet retas sportininkas to nori. Tik ar olimpiadas boikotuojantys politikai patys užsidirba reitingo taškų?
Viena, ko nori sporto gerbėjai, – stebėti garbingai rungtyniaujančius atletus. Todėl daugelio amerikiečių nesužavėjo J.Carterio užmojis boikotuoti 1980 m. Maskvos olimpiadą – po penkių mėnesių JAV prezidentas nebuvo perrinktas antrai kadencijai.
O praėjus dešimtmečiui garsi JAV irkluotoja, Tarptautinio olimpinio komiteto narė A.DeFrantz šį boikotą pavadino „beprasmiu veiksmu ir gėdinga JAV istorijos dalimi“.
Nepaisant istorijos pamokų, amžinas ginčas – ar sportas ir politika yra neatsiejami – nerimsta. Ugnį labiausiai pakursto patys politikai.
Kita vertus, ar išties taip svarbu, kad vienas ar kitas veikėjas nepasirodo olimpiadoje?
Juk, pavyzdžiui, A.Merkel olimpinėse žaidynėse nesilankė nė sykio per visus 8 metus Vokietijos kanclerio poste. Tad ar reikia stebėtis, jei jos nebus Sočyje?
Du JAV prezidentai irgi nerado laiko olimpinėms žaidynėms Amerikai draugiškose šalyse – 1988 m. Seule ir 2000 m. Sidnėjuje. Tuo metu baigdamas savo antrąją kadenciją G.W.Bushas 2008 m. vizitu pagerbė Pekino olimpiadą, užsimerkdamas prieš žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje ir Tibeto problemą.
D.Grybauskaitė triukšmingai paskelbė apie savo nevykimą į Sočį. Bet ar kam nors labai rūpėjo, kad Lietuvos vadovė neatskrido ir į 2010 metų Vankuverio žiemos olimpiadą?
Apie tai, kodėl sportas – ypač olimpinės žaidynės – turi pakilti aukščiau politikos, taikliai pasakė į Sočį susiruošęs Šveicarijos prezidentas U.Maureris: „Rusijos valdžios požiūris į homoseksualumą man nepatinka, bet tenka su tuo susitaikyti.
Nejaugi dabar negalima niekur vykti? Į jokią islamišką šalį, nes ten kitokios teisės normos, arba į JAV, nes jie neatsisako mirties bausmės.“
Olimpinė chartija, kurios įsipareigoja laikytis kiekvienas žaidynėse dalyvaujantis sportininkas, olimpinėse teritorijose draudžia bet kokią politinę, religinę ir rasinę propagandą.
Atletai save ir savo šalį gali išaukštinti tik savo rezultatais. O tada tie patys politikai, pamiršę boikotus, mielai pasišildo sporto čempionų šlovės spinduliuose.
