Taip galima vertinti Darbo partijos ir jos formaliosios vedlės Seimo vadovės L.Graužinienės šauksmus dėl pensijų kompensavimo ir minimalios algos didinimo.
Prasidėjusi kone iškart po švenčių ši kampanija greitai tapo panaši į puolimą visu frontu, o šią savaitę pasiekė naujas viršūnes.
Ant kiekvieno kampo ir kiekviena proga L.Graužinienė ėmė atakuoti socialdemokratus net trimis ginklais – reikalavimais nedelsiant pradėti kompensuoti pensijas, didinti minimalų atlyginimą iki 1509 litų ir grasinimais nepalaikyti svarbiausio Vyriausybės tikslo – euro įvedimo 2015 m., jei pirmieji du užmojai nebus įgyvendinti.
Į šį puolimą buvo įtraukta ir „darbiečių” valdoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su jos vadove A.Pabedinskiene priešakyje.
Pastaroji, anot L.Graužinienės, net parengė kažkokį išsamų pensijų kompensavimo planą.
Įprastai atsargus ir mandagus kairiųjų vedlys premjeras A.Butkevičius šią savaitę tiesiog įniršo – L.Graužinienės elgesį viešai pavadino nesolidžiu.
Socialdemokratų pyktį nesunku suprasti – pirmiausia dėl tokio Darbo partijos elgesio, švelniai tariant, nesolidžiai atrodo visa valdančioji koalicija.
Juk Vyriausybė dar praėjusių metų pradžioje aiškiai pareiškė sieksianti, kad 2015 metais Lietuvoje būtų įvestas euras.
Tai įrašyta ir šios Vyriausybės darbų programoje, tiesa, be konkrečios datos.
Dabar išplėstomis akimis aiškinanti, kad jokio susitarimo dėl euro koalicijoje nėra, ir rimtu veidu teigianti, jog „darbiečiai” dėl to dar neapsisprendę, L.Graužinienė verčia klounais ne tik save su savo partija, bet ir visą šalies valdžią.
Tragikomiškai atrodo ir valdančiųjų politinės tarybos posėdžiai, kuriuose neva rimtai svarstomi ir garsieji A.Pabedinskienės planai. Jų esmė – kažkokias viršplanines pajamas imti skirstyti visiems pensininkams arba pirmiausia tik aštuoniasdešimtmečiams.
Finansų ministras R.Šadžius su premjeru mėgina aiškinti, kad tų pensininkų, kurie mirs, kompensacijas po kelerių metų galės paveldėti artimieji.
Kita vertus, jie dabar turi įrodinėti, kas ir taip akivaizdu – jokių planų nesukurpsi, kol neaišku, kiek turėsi pinigų.
Tikrąją tokio „darbiečių” elgesio priežastį įvardijo pats A.Butkevičius. Jis pareiškė, kad taip jie nori pataisyti pastaruoju metu gerokai pašlijusius savo reitingus.
Išties tai – nepralošiamas žaidimas, kuris skirtas vargingiausiai gyvenantiems senjorams ir mažiausiai uždirbantiems jaunesniems.
Šiuos rinkėjus „darbiečiai” vėliau ims vilioti ir tuo, kai pradės badyti pirštais į socialdemokratus ir prezidentę: „Štai, matote, tik mes norėjome jums padėti, o anie neleido.”
Žinoma, abejotina, ar „darbiečiai” su prieš eurą jau seniai purkštaujančiais „tvarkiečiais” iš tiesų galėtų užblokuoti bendros Europos valiutos įvedimą Lietuvoje.
Pirmiausia, jie greičiausiai bijotų rizikuoti visos koalicijos tvirtumu, vadinasi, ir savo postais.
Antra, tam paprasčiausiai neužtektų jų pajėgų Seime – socialdemokratai sulauktų dešiniosios opozicijos paramos.
Atsižvelgus į tai, „darbiečių” ir „tvarkiečių” manipuliavimas pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių viltimis arba baimėmis atrodo ypač ciniškas.
Tačiau dviveidiškumo pavyzdžių šiomis dienomis galima regėti ir kitose politinėse stovyklose, tarkime, konservatorių.
Juk būtent jie būdami valdžioje nurėžė tas pensijas, o atsidūrę opozicijoje iš karto pradėjo žaisti dvejopus žaidimus.
Antai šią savaitę dešinieji audringai piktinosi „darbiečių” elgesiu spaudžiant socialdemokratus dėl pensijų ir euro. O juk dar visai neseniai tie patys konservatoriai kartu su Darbo partija spaudė kairiuosius, kad jie kuo konkrečiau įsipareigotų kompensuoti pensijas jau šiemet.
Riebią dėmę ant visus moralės mokančių dešiniųjų munduro tėkštelėjo ir jų atlaidumas Seime po ilgo gydymosi nuo alkoholizmo pagaliau pasirodžiusiam pamaldžiajam E.Vareikiui.
Politikas įžūliai aiškino mandato nepadėsiąs, o konservatorių vadovybė jį paspausti suskato tiktai po to, kai „Lietuvos rytas” pranešė, kad E.Vareikis net sirgdamas taškė parlamentinei veiklai skirtus pinigus.
Savų bėdų turi ir socialdemokratai. Jų etikos sargai turėjo svarstyti skandalingąjį partijos sunkiasvorį B.Bradauską dėl jo pareiškimų, kad nuo nacių ir jų talkininkų žydus gelbėjusiems lietuviams valstybines pensijas turi mokėti Izraelis.
Tačiau svarstymas pavirto farsu – jokio sprendimo nepriėmusiems etikos puoselėtojams dirigavo pats svarstomasis.
Nekeičia savo įpročių ir prezidentė D.Grybauskaitė. Šią savaitę paaiškėjo, kad ji jau antrą kartą atsisakė liudyti slaptos saugumo pažymos nutekinimą iš Prezidentūros tiriantiems pareigūnams.
Negana to, jau pradėjo ryškėti keistas Prezidentūros vaidmuo kitame – diplomatų pokalbių paviešinimo skandale.
Pasirodo, rūmai S.Daukanto aikštėje galėjo žinoti, kad tų pokalbių įrašus – originalus ar kopijas – turėjo Valstybės saugumo departamentas. Juk būtent saugumiečiai priešinosi, kad dėl paviešinimo būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Trumpai tariant, po ilgo šventinio laikotarpio į įprastai drumzliną politinę kasdienybę šalis grįžo labai greitai.
Apžvalgininkas
