Jei nors vieną žmogų sujaudins protesto akcija, jei nors vienas po jos nusimes kailinius, bus gerai.
Maždaug taip priblokštai smalsuolių miniai V.Kudirkos aikštėje praėjusį savaitgalį ką tik plikai nuskusta aiškino M.Bandzaitė. Aikštėje vyko akcija atkreipti visuomenės dėmesį į kailių pramonininkų žiaurumą.
Asociacijos „Už gyvūnų teises“ 23 metų aktyvistė prisipažino, kad toks jos žingsnis buvo netikėtas netgi jos artimiausiems draugams.
Tačiau kitokių protesto akcijų, renginių, skirtų gyvūnų teisėms, M.Bandzaitės gyvenime buvo šimtai.
Mat dar būdama vilnietė ji nuo mažens buvo savanorė.
– Po akcijos jūsų ne vienas teiravosi, kaip jaučiatės nuskusta galva? O koks jausmas dabar, praėjus kelioms dienoms? – M.Bandzaitės paklausė „Sostinė“.
– Gal kiek neįprasta būti plika galva, nes visą gyvenimą auginau ilgus plaukus.
Tačiau kokio nors ypatingesnio jausmo tikrai nėra – juk tai tik plaukai.
– Kaip reagavo artimieji, draugai – jie iš anksto žinojo apie jūsų apsisprendimą ar jiems tai buvo didelis netikėtumas?
– Daugumai tai buvo netikėtumas, tačiau kokios nors išskirtinės reakcijos nesulaukiau. Mano draugams nerūpi, kaip atrodau ir ką darau su savo kūnu.
– Dabar esate ne Lietuvoje. Atvykote į Vilnių tik akcijai?
– Viena priežasčių atvykti į Vilnių tokiu metu buvo aplankyti šeimos narius.
Kita – pirmasis metų protestas prieš kailius.
Tai nėra mūsų pirmoji akcija. Praėjusiais metais tuo pat metu irgi protestavome prieš kailių pramonę. Tikiuosi, kad įsivyraus graži tradicija Vilniuje kiekvienus metus pradėti akcijomis prieš kailius.
O ateityje vis daugiau žmonių prisidės prie mūsų ir pasakys „Ne!“ šiai žiauriai industrijai.
Šiuo metu gyvenu Londone, prieš tai keletą metų praleidau Vokietijoje.
Domiuosi ne tik žmonių ir gyvūnų teisių gynimo veikla, bet ir tapyba, fotografija, iliustracijų kūrimu.
– Kas pastūmėjo kovoti už gyvūnų teises?
– Šios veiklos ėmiausi prieš kelerius metus, tačiau jai prijaučiau nuo mažumės, kai dar gyvenau Vilniuje.
Tiesiog vieną dieną supratau, kad negaliu išskirti vienų ar kitų gyvūnų, kad negaliu gelbėti benamių kačių, bet nieko nedaryti dėl kas dieną naikinamų lapių. Kad negaliu kovoti už cirko gyvūnų laisvę, tačiau nieko nedaryti dėl karvių, auginamų pienui, – nevalia.
Juk ir meškos cirke, ir karvės fermoje negali elgtis taip, kaip šiems gyvūnams įprasta, dauguma jų net nemato dienos šviesos, žolės.
Tokie gyvūnai gyvena vergų gyvenimą, neturėdami jokio pasirinkimo.
Žinoma, lengviausia būtų tiesiog užsimerkti, nieko nedaryti, patogiai įsitaisyti prieš televizoriaus ekraną ir laukti, kol kuris nors kitas ką nors padarys.
Tačiau nėra to, kurio nors kito, kiekvienas mūsų galime keisti visuomenę.
Ir kiekvienas žmogus, neabejingas gyvūnų teisėms, gali prisidėti prie šios veiklos.
– Prisipažinote, kad kai buvote vilnietė, namo vesdavotės benamius šunis, kates. Gal ir dabar namie auginate visą būrį gyvūnų?
– Ne, dabar ne.
– Vilniuje pasakojote apie žiaurumus kailių fermose. Ar teko jose lankytis?
– Niekas neįleistų paprastų žmonių į kailių fermas, tačiau nebūtina patiems jose lankytis, kad suprastume, jog gyvūnų naikinimas yra beprasmis dalykas.
Juk jau nebegyvename akmens amžiuje, kad reikėtų žudyti dėl išlikimo.
Turime daugybę net pranašesnių už kailius audinių, kuriuos galime nešioti nepraliedami gyvūnų kraujo.
Kailių fermų realybė beveik tokia pat visur, nesvarbu, ar ferma būtų Lenkijoje, Švedijoje, ar kur nors netoli Vilniaus.
Kiekvienas, kuris nori pamatyti tą žiaurią realybę, gali susirasti vaizdo įrašų ar nuotraukų internete, yra atlikta daugybė slaptų tyrimų šia tema.
Tačiau užtenka vien žinoti, kaip kailiniai žvėreliai gyvena natūraliomis sąlygomis, kad suprastume, jog jokie narvai niekada negalės patenkinti jų prigimtinių poreikių.
Lapės, ūdros, meškėnai ir visi kiti gyvūnai turi gyventi gamtoje, savo namuose, kur mes, žmonės, tebūtume tylūs stebėtojai, nesikištume į jų gyvenimą ir paliktume juos ramybėje.
Gyvūnai nėra mūsų nuosavybė, todėl neturime jokios teisės išplėšti juos iš jų namų ir veisti savo poreikiams tenkinti.
Asociacija „Už gyvūnų teises“, kurios veikloje aš dalyvauju, pasisako prieš bet kokį gyvūnų išnaudojimą, tačiau atsisakymas pirkti ir dėvėti kailį yra puiki pradžia. Tai lengviausias žingsnis, kuriam nereikia jokių pastangų, jį įgyvendinti gali kiekvienas iš mūsų.
O vėliau galbūt ateis diena, kai suprasime, kad joks gyvūnų išnaudojimas nėra pateisinamas.
– Panašiose akcijose dalyvaujate ne tik Vilniuje, bet ir užsienyje?
– Esu dalyvavusi šimtuose akcijų, protestų ir kitokiuose veiksmuose, skirtuose gyvūnų teisėms. V.Kudirkos aikštėje surengta Vilniuje dar neregėta akcija, tačiau pasaulio mastu toks protesto būdas nėra labai originalus.
Vis dėlto tai yra puiki galimybė atkreipti visuomenės dėmesį į itin aktualią problemą, sužadinti diskusijas, galbūt net žengti pirmuosius žingsnius į kailių fermų uždraudimą įstatymu.
Taip pat tikiuosi, kad po akcijos Vilniuje vis daugiau mados atstovų, sekdami pasaulio pavyzdžiu, savo kolekcijose atsisakys kailių ir kitų gyvūninių medžiagų.
– Buvote vilnietė. Vilniuje baigėte mokyklą, studijavote. Ar apima sentimentai grįžus į gimtąjį miestą, kokias mėgstamas vietas aplankote?
– Į Vilnių atvažiuoju maždaug du kartus per metus.
Vaikystės mieste nebūnu ilgai, tad ir neturiu daug laiko lankytis pažįstamose vietose. Man svarbiau susitikti su šeimos nariais, draugais, prisidėti prie gyvūnų teisių veiklos sklaidos.
