Eurointegracija, energetinė nepriklausomybė, juvenalinė teisė, žemės pardavimas užsieniečiams – tai į viešąją erdvę mėtomi dūminiai užtaisai, kad po dūmų uždanga būtų paslėpti grupiniai interesai.
Dabar bene labiausiai dūmijantis užtaisas – euro įvedimas. Dėmesio centre atsidūrė Seimo pirmininkė L.Graužinienė, kalbanti kaip stipriai apsirūkęs Sibiro šamanas. Ji ne prieš eurą, bet prieš jo įvedimą Lietuvoje, o gal ir ne prieš, tik reikia pasitarti. Velnias galvą nusilaužtų, jei mėgintų suvokti, ką nori pasakyti Seimo vadovė, bandydama gelbėti Darbo partijos reitingų likučius.
Nesakau, kad euro įvedimas yra nerimta tema, neverta dėmesio. Blogai, kad ji mistifikuojama, kaip ir dauguma rimtų ekonominių, politinių problemų.
Atrodo, būrys ekonomistų, finansų analitikų solidžiai aiškino, kodėl apsimoka įsivesti eurą. Aiškino, bet dorai neišaiškino.
Praskleidus įmantriais žodžiais nuaustą tauškalų širmą paaiškėja, jog pagrindinis ekspertų argumentas už eurą yra toks: euras yra gerai, nes yra gerai.
Na, šiek tiek konkretesnis argumentas, kad eksportuotojams patogiau veikti euro zonoje – erdvėje, turinčioje bendrą valiutą. Vidaus rinka maža, todėl šia prasme euras mūsų ekonomikai naudingas.
Bet įspėjimas, jog Lietuva apsijuoktų neįsivedusi euro, kai kaimynai estai ir latviai jį turi, skamba juokingai.
Aišku, Šiaurės Lietuvos gyventojui, vykstančiam į Latviją pirkti strimelių, papildomas vargas, kai reikia išsikeisti pinigų. Bet paklauskime, tarkime, danų, ar jiems labai sunku keliantis per Skagerako sąsiaurį išsikeisti daniškas kronas į švediškas.
Kai diskusija apie eurą nuleidžiama iki visuomenės masių lygmens, į sceną paleidžiami tradiciniai lietuviško politinio teatro personažai: KGB, Maskvos ranka, Briuselio biurokratai, oligarchai (Amerikos masonai ir R.Paksas – dar užkulisiuose, o pagrindinėje scenoje užtenka L.Graužinienės su premjeru A.Butkevičiumi).
Padėtis vaizduojama taip, kad jei neįsivesime euro, litą nurungs Baltarusijos rublis, mes būsime išmesti iš Europos Sąjungos ir atiduoti Rusijai.
Esą tie, kurie už eurą, – už laisvę, Lietuvą ir Europą, o kurie prieš – Kremliaus išlaikomi runkeliai.
Tai klasikinė dūminio užtaiso, dvokiančio kvailyste, uždanga. Pagal tokius kriterijus apie eurą nė girdėti nenorintys švedai, danai, čekai ir lenkai yra runkelių runkeliai, Kremliaus pakalikai, Europos priešai ir pasmerkti badauti.
Graikijos ir Ispanijos pavyzdys aiškiai parodė, kad buvimas euro zonoje savaime nereiškia ekonomikos suklestėjimo ir socialinės gerovės.
Euro priešininkų Lietuvoje kontrargumentai dar menkesni. Jie iš esmės remiasi naiviu eilėje prie pamėlusių vištų stovinčios sovietinės namų šeimininkės įsitikinimu, kad įvedus eurą viskas pabrangs. Dvigubai ar net trigubai.
Jei mūsų eurofobai pakalbėtų su eurą seniai įsivedusių šalių gyventojais, manau, nusiramintų.
Kai vokiečiai apraudoję palaidojo markę, o prancūzai – franką, kainos padidėjo daugiausia dėl to, kad buvo suapvalintos į didesnę pusę.
Pas mus tai jau seniai vyksta beveik kiekvieną mėnesį, ir euras čia niekuo dėtas. Beje, tautinės valiutos šalininkai irgi meta ispanišką ir graikišką kortą: matote, kaip nuskurdo paprasti žmonės, krizė ištiko įvedus eurą.
Iš tiesų ispanai ir graikai atsidūrė ekonomikos užpakalyje ne dėl euro, o todėl, kad norėjo turėti labai daug daugiau, nei uždirba.
Žinoma, euro įvedimas yra nepigus projektas. Už jį mokės žmonės, ne marsiečiai, kaip kažkada taikliai pasakė buvusi finansų ministrė I.Šimonytė.
Mokės mokesčių mokėtojai, nuspręs politikai. Visuomenė dar kartą dalyvaus spektaklio masinėse scenose, G.Orwello satyros kūrinio „Gyvulių ūkis“ avių stiliumi bliaudama „euras geerai...“ arba „euras blogaai“.
