Atsisveikindamas su Lietuva, Vatikano atstovas L.Bonazzi pareiškė, kad penkeri darbo metai mūsų šalyje buvo geriausi jo gyvenime.
– Kuo jus pakerėjo Lietuva, kad pelnė tokį puikų atsiliepimą? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo iš Vilniaus išvykstančio apaštalinio nuncijaus L.Bonazzi.
– Iš tiesų šie penkeri metai buvo geriausi mano gyvenime. Šią dovaną man davė Lietuvos žmonės, su kuriais čia dirbau, bendravau, susitikau.
Kai išgirdau žinią, kad Šventasis Tėvas mane siunčia į Lietuvą ir Baltijos šalis, pirmiausia pajutau šiokią tokią baimę. Mat suvokiau, kad nespėsiu išmokti lietuvių kalbos, o tai turinčiam nuolat bendrauti su paprastais žmonėmis nuncijui itin svarbus darbo įrankis.
Į Lietuvą, kaip ir į kitas šalis vykau ne todėl, kad taip pats sumaniau. Mane siuntė Šventasis Tėvas. Gilesne ir labai džiugia prasme man tai reiškė, kad tokia buvo Dievo valia, esu pašauktas jo misijai ir šis jausmas mane lydėjo kiekvieną dieną Lietuvoje.
Vadinasi, tai Dievo projektas, kuriam turiu tarnauti savo gyvenimu, tad džiaugsmingai suvokiau, kad gausiu Lietuvoje viską, ko prireiks mano misijos sėkmei.
Taip ir buvo. Atvykus į Lietuvą, man reikėjo pagalbininkų ir likimas man davė nuostabius bendradarbius. Tai ir seserys, dirbusios nunciatūroje, ir žmonės man vertėjavę per susitikimus, ir mano vairuotojas. Visi su manimi dirbę lietuviai yra puikios asmenybės ir jie labai padėjo, kad Lietuvoje gerai jausčiausi ir galėčiau atlikti savo darbą.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia, kaip ir visas krikščioniškasis pasaulis, susidūrė su sekuliarizacijos iššūkiais. Vienas jų – materializmo, vartotojiškos kultūros propaganda.
Tačiau mane žavėjo lietuvių katalikų troškimas išsaugoti natūralų tikėjimą, autentišką ryšį su dvasiniais savo tautos turtais, gebėjimas aukotis, rūpintis kitų žmonių poreikiais, neapsiribojant tik asmeninės naudos siekimu.
Sutikau Lietuvoje daugybę žmonių, kurie niekieno neraginami teikia pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia. Teisingumo meno jiems netenka specialiai mokytis, nes tai jų vidinė savastis. O kas skleidžia pasiaukojančią meilę, galiausiai atranda, kad yra kitų laimės šaltinis.
Supratau, kad Lietuva turi jėgų apsisaugoti nuo vartotojiškos visuomenės ydų ir pajėgi skleisti bendruomeniškumo, dėmesingumo, savitarpio pagalbos, meilės dvasią. Tik taip šalis ir gali būti laiminga.
– Ar ilgai dirbus Karibų regione, Lietuva nepasirodė labai šaltas ir atšiaurus kraštas?
– Atvykau į Lietuvą 2009 metų gegužės 5 dieną. Buvo gaivus pavasaris, žaliavo pievos, žydėjo sodai. Bet ir atėjusi žiema mane nudžiugino.
Tąkart lapkričio mėnesį iškrito sniego, o man labai patinka balta pasaulio spalva. Mane žavėjo lietuviškos žiemos.
Turėčiau įvertinti ir gerus Lietuvos kelius. Daug keliavau, bet ir žiemą nebūdavo vargo bet kur nuvykti.
Dar pridurčiau, kad džiaugiausi, galėdamas gėrėtis unikaliu savo barokinėmis bažnyčiomis Vilniumi.
– Kaip jūs vertinate tai, kad daug Lietuvos žmonių, ypač jaunimo išvyksta laimės ieškoti į turtingesnes šalis?
– Žmonėms reikia užsidirbti sočiam, saugiam ir patogiam gyvenimui, todėl natūralu, kad jie dairosi, kur jiems mokės didesnes algas.
Kiekvienos visuomenės pareiga taip susitvarkyti, kad jaunoji karta turėtų sąlygas susikurti sau ir savo šeimoms gerą gyvenimą ir kartu galėtų kurti savo tėvynės gerovę.
Lietuvai nėra lengva parūpinti savo žmonėms tokias geras būties kūrimo sąlygas. Mačiau jūsų šalis pastangas, kad taip ir būtų, sutikau verslininkų, kurie rūpinasi plėsti savo verslo galimybes.
Manau, kad Lietuva turėtų gerai išstudijuoti emigracijos priežastis. Tai procesas, kurį reikia ne tik stebėti, bet ir drąsiai pasitikti, numatant, kokį atsaką galima pateikti.
Lietuvai nėra naudinga, kai kai dalis joje išsilavinimą gavusių jaunų žmonių, užuot pasišventę tarnybai tėvynei, išvyksta į užsienį ir savo gebėjimus skiria kitai šaliai. Nežinau atsakymo, ką čia galima padaryti. Bet Lietuva gali susitelkti ir bendromis visuomenės jėgomis rasti išeitį.
Aišku, dalis jaunimo rūpinasi tik konkrečiomis materialiosiomis gėrybėmis, bet dauguma kitų dairosi ne vien paviršutiniško laikino pasitenkinimo materialumu. Jie ieško gilesnės gyvenimo prasmės, prasmingos būties, kurios matas – ne daiktų gausa, o sukauptas tikrasis lobis – dvasios spindesys.
Tokie žmonės patys yra šalies lobis ir juos valstybei reikia branginti. Tuomet jie regės prasmę niekur neišvykti ir dirbti savo tėvynei.
– Jūs Lietuvos vyskupijoms paskyrėte kelis palyginti jaunus vyskupus. Kokių permainų dabar galima laukti Bažnyčios gyvenime?
– Lietuva turi, ko gero, net ir jauniausią vyskupą pasaulyje (dabar 40 metų Telšių vyskupijos vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas - red. past.). Bažnyčiai labai svarbu, kad vyskupas darniai dirbtų drauge su bendruomene ir nukreiptų ją bendriems siekiams.
Iš jaunų vyskupų pirmiausia ir tikiuosi, kad jie suteiks bendruomenėms energingą lyderystę. Jie turėtų padėti atsiskleisti tikrajai Bažnyčios tapatybei, kuri reiškia bendruomeniškumą, bendro likimo žmones, sujungtus širdžių saitais ir siekiančius vieno tikslo – teisingesnės ir geresnės visuomenės.
Tai reiškia rojaus žemėje siekimą. Dievas yra meilė. Bažnyčia turi parodyti žmonėms, kad gyvenimui prasmingumą suteikia meilė.
Jauni vyskupai gali atskleisti visą tarnystės Dievui grožį, savo gebėjimus, intelektą nukreipdami į ganytojišką veiklą, kuri padėtų suvokti esminę gyvenimo tiesą – kad Dievas yra su mumis. Vyskupas kaip ganytojas turi mokėti parodyti žmonėms, kad Dievas mus lydi kasdieniame gyvenime ir mūsų niekada neapleidžia.
Esu įsitikinęs, kad naujieji Lietuvos vyskupai tokią jėgą ir suteiks Bažnyčiai. Jie turi sėti evangelijos grūdus, o tai ir galingas socialinės transformacijos instrumentas, padedantis kurti visuomenę, kurioje kiekvienas rūpinasi kitais ir pats sulaukia tokio rūpesčio.
– Penkerius metus galėjote stebėti Lietuvos politinį gyvenimą. Kokią nuomonę susidarėte apie mūsų šalies partijas ir politikus?
– Žinoma, politika smarkiai atsiliepia visam šalies gyvenimui, nes nuo politinių sprendimų priklauso, kokios bus gerovės kūrimo sąlygos.
Visuomenė negali gerai gyventi, jei ji valdoma prastai. Palaima šaliai, kai ją valdo atsakingi, dori ir išmanūs politikai.
Normalu, kad partijos ir politikai turi skirtingas gerovės kūrimo vizijas, bet svarbu mokėti šias skirtybes sujungti į darnią visumą, rasti kompromisą, kai nesutampa interesai.
Lietuvos politikai susiduria su nelengvu iššūkiu, kai tenka įveikti šališkus interesus ir matyti bendrus šalies tikslus. Reikia mokytis kantraus, pagarbaus dialogo su oponentais ir visomis visuomenės grupėmis.
Turiu pripažinti, kad Lietuvoje sutikau nemažai man gerą įspūdį palikusių politikų. Atrodo, jie nuoširdžiai trokšta, kad didi Lietuvos valstybės praeitis turėtų dabarties tąsą, kuri būtų grindžiama puikiu valdymu ir tai leistų kurti klestėjimo ateitį.
Dabar Lietuva, kaip ir beveik visa Europa, išgyvena sunkias ekonominės krizės pasekmes, bet parodė, kad sugeba atlaikyti išbandymus ir paversti juos naujomis galimybėmis bei atgimimu. Regis, Lietuva tapo stipresnė ir išmoko geriau derinti individualizmą su bendruomeniniais interesais.
Manau, kad Lietuva netgi galėtų tapti šalimi, rodančia pavyzdį pasauliui, kaip galima įveikti individualizmo ligas.
Todėl nuoširdžiai tikiu, kad Lietuva – ne tik didžios praeities, bet ir šviesios ateities šalis. Tai ne našta, o privilegija jums, trims milijonams žmonių, gyventi šioje gražioje palaimintoje žemėje.
