Aistringas šachmatų mėgėjas, buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas sakė žaisdamas niekada nepatyręs agresijos ar pykčio priepuolių. Erzindavo nebent priešininkui pasakinėjantys žiūrovai.
„Kažkur skaičiau, kad kai žaisdavo katalikų hierarchai, už pasakinėjimą pašalietis būdavo primušamas ar net užmušamas, ir tai nelaikyta nuodėme. Aš pats nesu niekam trenkęs šachmatų lenta per galvą, nei pats gavęs. Išėjęs į pensiją šachmatais žaidžiu su kompiuteriu. Net jei apima apmaudas dėl žioplo ėjimo, juk nedaužysiu kompiuterio, gaila“, – aiškino Č.Juršėnas.
Jis šachmatus apibūdino kaip taurų užsiėmimą - sportą, mokslą ir meną.
„Negirdėjau, kad šachmatai išvestų iš proto ar skatintų agresiją. Žaidžiant jais svarbu aštrus protas, greita reakcija, bet ne mažiau – tvirtas užpakalis. Ypač žaidžiant ilgąsias partijas“, – teigė 75 metų politikas.
Č.Juršėnas nelaiko savęs išskirtinai talentingu šachmatininku – didžiausias jo laimėjimas buvo sovietų laikais pelnytas trečias atskyris. Jaunystėje kaip sportininkas jis teigė daugiau pasiekęs žaisdamas rankinį.
Lietuvos parlamentarizmo veteranas pripažino, jog šachmatininko įgūdžiai jam labai pravertė žaidžiant rimtus politinius žaidimus.
„Šachmatai lavina loginį mąstymą. Labiausiai man praversdavo „blicpartijų“ (trumpas kelių minučių mačas. – Red.) treniruotės, kai dirbau Seimo pirmininku. Reikėdavo suvaldyti labai ambicingą, margaspalvę parlamentarų masę – žaibiškai atsakyti į pastabą, atremti išsišokimą“, – sakė Č.Juršėnas.
