A.Brazauskui tapus prezidentu valstybėje buvo didelė įtampa. Du kartus
iš eilės skaudžiai pralaimėjęs dešinysis Sąjūdžio sparnas buvo
įsiaudrinęs, kai kas buvo pasiruošę net panaudoti jėgą. Buvo
skleidžiama nuomonė, kad prezidentas bandys sukti valstybės laivą atgal.
Tačiau A.Brazauskas elgėsi išmintingai, neatsakinėjo į išpuolius,
kalbėdamas vengė aštrios retorikos ir netikėtų sprendimų.
Nepasitikėjimas premjeru A.Šleževičiumi buvo ženklas, kad jis kritiškas
ir savo partijos kolegų atžvilgiu. O teigiamai apsisprendęs dėl
Lietuvos stojimo į NATO ir ES nuramino ir pačius aršiausius
priešininkus.
Nors valdžių pasidalijimo sistemoje Lietuvos prezidento vieta gana
miglota ir suteikia daug galimybių likti nominaliu vadovu, A.Brazausko,
nuolat primenančio, kad jam trūksta konkrečios ūkinės veiklos,
prezidentavimas nebuvo dekoratyvinis ir parodė, kad pati institucija
nėra beprasmiška.
Tą laikotarpį galima sieti su politinės įtampos mažėjimu ir pusiausvyros
atkūrimu.
V.Adamkus atėjo su amerikietišku rinkimų stiliumi ir užmoju išplukdyti
Lietuvos valstybės laivą į tarptautinius vandenis. Tiesą sakant, tas
laivas ir taip jau šia kryptimi plaukė.
Bet V.Adamkus aiškiau nei A.Brazauskas suformulavo užsienio politikos
prioritetus ir ES santykiuose su Maskva bei Rytų partnerystės kontekste
ne kartą suvaidino teigiamą tarpininko vaidmenį.
V.Adamkus sėkmingai plėtojo A.Brazausko pradėtus konstruktyvius
santykius su Lenkija. Reikėtų pabrėžti, kad tiek Lenkijoje, tiek
Lietuvoje valdant dešiniesiems įtampa tarp dviejų valstybių visada
paaštrėja.
V.Adamkui buvo lengviau negu A.Brazauskui, nes stojimo į
euroatlantines struktūras metu atsirado daug energingų jaunų žmonių,
pasiryžusių gilintis į Vakarų Europos teisinę sistemą ir užsienio
politiką.
Apie V.Adamkų būrėsi kvalifikuoti ir plačių pažiūrų bendradarbiai.
Atsirado į biurokratinius rėmus neįspraustų idėjų ir projektų. Tai iki
šių dienų kai kam nepatinka. V.Adamkus negalėjo ignoruoti vidaus
politikos klausimų, bet, aiškiai suvokdamas prezidento galių ribas,
antruoju premjeru nesistengė tapti.
Tuomet kitaip nei anksčiau pradėjo dėliotis ir politinės priešpriešos.
Politinėje scenoje atsirado net kelios partijos, kurios, nors ir be
pažiūrų ir apibrėžto visuomenės sluoksnio, iki šiol sugeba sumaišyti
klasikinių politinių jėgų kortas.
Dėl tų partijų V.Adamkus savo nuomonės viešai nereiškė ir nedemonstravo
savo pranašumo prieš Seimo pirmininką A.Paulauską. Nekilo ir klausimas,
kokia valstybė yra Lietuva - prezidentinė ar parlamentinė. Jis
atsirado prie valstybės vairo stojus D.Grybauskaitei.
D.Grybauskaitės prezidentavimas nevienareikšmis. Pirma, net
kadencijos pabaigoje vis dar neaiškios jos pažiūros.
Pirmoji prezidentės metinė ataskaita priminė miglotą M.Gorbačiovo laikų
kalbėjimą. Beveik visi Prezidentūros siūlyti įstatymų projektai
- populistiniai. A.Brazauskas ir tylėdamas buvo kairysis, V.Adamkus -
liberalas, o kas D.Grybauskaitė - neaišku.
Viena nekelia abejonių: D.Grybauskaitė yra už griežtų taisyklių Europos
Sąjungą, o gal net federaciją.
Per pirmininkavimą ES Tarybai prezidentė pasirodė solidžiai. Tačiau
D.Grybauskaitės vaidmuo Briuselyje ir Lietuvoje skirtingas. Pradėjusi
kadenciją šalies vadovė iš karto viešai akcentavo vidaus politiką - to
nedarė nė vienas jos pirmtakas.
Vidaus politika neįmanoma be požiūrio į partijas. Dar būdama
eurokomisarė, valstybės deleguotas asmuo, D.Grybauskaitė, nesvarstydama,
ar tai korektiška, kritikavo ir net žemino premjerą G.Kirkilą, vadindama
jį beviltišku. Tai labai patiko konservatoriams ir jie nedvejodami
kandidate į prezidentus pasirinko savo favoritę.
Dėl neaiškių priežasčių D.Grybauskaitei nepatiko ir V.Adamkaus politinė
aplinka, todėl padedant konservatorių vadovybei tie asmenys vienas po
kito įvairiu pretekstu buvo pašalinti iš svarbesnių valstybinių postų.
Po Seimo rinkimų savo neigiamo požiūrio į dabartinę koaliciją
D.Grybauskaitė jau net nebedengia tariama neutralumo skraiste. Aštriu
dūriu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovui Europos Parlamente
prezidentė padėjo paskutinį tašką vertindama tiek koaliciją, tiek
partijas.
Tad prezidento rinkimų politinis fonas aiškus: D.Grybauskaitė stovi
dešinėje ir, jeigu laimės rinkimus, iš ten ateis politinėje kovoje
likusių gyvųjų ir joje politiškai mirusiųjų teisti.
Jeigu socialdemokratai norės išsaugoti savo gerą vardą, jie turės
atsisakyti savo dabartinių koalicijos partnerių ir atsiprašyti
konservatorių, kad iki šiol su jais kalbėjo per daug griežtai.
Formaliai Lietuva bus parlamentinė, o realiai - prezidentinė. Kitaip
tariant, dar viena D.Grybauskaitės kadencija vestų Lietuvos politinį
gyvenimą į dar didesnę priešpriešą, kokia buvo prezidentu tampant
A.Brazauskui.
Teisus signataras Č.Juršėnas, pabrėžiantis, kad Lietuvai reikia ne
priešpriešų, o dialogo. Dialogo su Rusija, Lenkija, su W šalininkais,
verslininkais, euro priešininkais, piliečiais, kurie nenori žemės
parduoti užsieniečiams. Reikia dialogo tarp Seimo ir Prezidentūros,
dialogo tarp partijų.
Tokių dialogų įpūtėjas turėtų būti prezidentas. Kas iš jau paskelbtų ar
galimų kandidatų tinka šiam vaidmeniui?