A.Brazauskui tapus prezidentu valstybėje buvo didelė įtampa. Du kartus iš eilės skaudžiai pralaimėjęs dešinysis Sąjūdžio sparnas buvo įsiaudrinęs, kai kas buvo pasiruošę net panaudoti jėgą. Buvo skleidžiama nuomonė, kad prezidentas bandys sukti valstybės laivą atgal.
Tačiau A.Brazauskas elgėsi išmintingai, neatsakinėjo į išpuolius, kalbėdamas vengė aštrios retorikos ir netikėtų sprendimų. Nepasitikėjimas premjeru A.Šleževičiumi buvo ženklas, kad jis kritiškas ir savo partijos kolegų atžvilgiu. O teigiamai apsisprendęs dėl Lietuvos stojimo į NATO ir ES nuramino ir pačius aršiausius priešininkus.
Nors valdžių pasidalijimo sistemoje Lietuvos prezidento vieta gana miglota ir suteikia daug galimybių likti nominaliu vadovu, A.Brazausko, nuolat primenančio, kad jam trūksta konkrečios ūkinės veiklos, prezidentavimas nebuvo dekoratyvinis ir parodė, kad pati institucija nėra beprasmiška.
Tą laikotarpį galima sieti su politinės įtampos mažėjimu ir pusiausvyros atkūrimu.
V.Adamkus atėjo su amerikietišku rinkimų stiliumi ir užmoju išplukdyti Lietuvos valstybės laivą į tarptautinius vandenis. Tiesą sakant, tas laivas ir taip jau šia kryptimi plaukė.
Bet V.Adamkus aiškiau nei A.Brazauskas suformulavo užsienio politikos prioritetus ir ES santykiuose su Maskva bei Rytų partnerystės kontekste ne kartą suvaidino teigiamą tarpininko vaidmenį.
V.Adamkus sėkmingai plėtojo A.Brazausko pradėtus konstruktyvius santykius su Lenkija. Reikėtų pabrėžti, kad tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje valdant dešiniesiems įtampa tarp dviejų valstybių visada paaštrėja.
V.Adamkui buvo lengviau negu A.Brazauskui, nes stojimo į euroatlantines struktūras metu atsirado daug energingų jaunų žmonių, pasiryžusių gilintis į Vakarų Europos teisinę sistemą ir užsienio politiką.
Apie V.Adamkų būrėsi kvalifikuoti ir plačių pažiūrų bendradarbiai. Atsirado į biurokratinius rėmus neįspraustų idėjų ir projektų. Tai iki šių dienų kai kam nepatinka. V.Adamkus negalėjo ignoruoti vidaus politikos klausimų, bet, aiškiai suvokdamas prezidento galių ribas, antruoju premjeru nesistengė tapti.
Tuomet kitaip nei anksčiau pradėjo dėliotis ir politinės priešpriešos. Politinėje scenoje atsirado net kelios partijos, kurios, nors ir be pažiūrų ir apibrėžto visuomenės sluoksnio, iki šiol sugeba sumaišyti klasikinių politinių jėgų kortas.
Dėl tų partijų V.Adamkus savo nuomonės viešai nereiškė ir nedemonstravo savo pranašumo prieš Seimo pirmininką A.Paulauską. Nekilo ir klausimas, kokia valstybė yra Lietuva - prezidentinė ar parlamentinė. Jis atsirado prie valstybės vairo stojus D.Grybauskaitei.
D.Grybauskaitės prezidentavimas nevienareikšmis. Pirma, net kadencijos pabaigoje vis dar neaiškios jos pažiūros.
Pirmoji prezidentės metinė ataskaita priminė miglotą M.Gorbačiovo laikų kalbėjimą. Beveik visi Prezidentūros siūlyti įstatymų projektai - populistiniai. A.Brazauskas ir tylėdamas buvo kairysis, V.Adamkus - liberalas, o kas D.Grybauskaitė - neaišku.
Viena nekelia abejonių: D.Grybauskaitė yra už griežtų taisyklių Europos Sąjungą, o gal net federaciją.
Per pirmininkavimą ES Tarybai prezidentė pasirodė solidžiai. Tačiau D.Grybauskaitės vaidmuo Briuselyje ir Lietuvoje skirtingas. Pradėjusi kadenciją šalies vadovė iš karto viešai akcentavo vidaus politiką - to nedarė nė vienas jos pirmtakas.
Vidaus politika neįmanoma be požiūrio į partijas. Dar būdama eurokomisarė, valstybės deleguotas asmuo, D.Grybauskaitė, nesvarstydama, ar tai korektiška, kritikavo ir net žemino premjerą G.Kirkilą, vadindama jį beviltišku. Tai labai patiko konservatoriams ir jie nedvejodami kandidate į prezidentus pasirinko savo favoritę.
Dėl neaiškių priežasčių D.Grybauskaitei nepatiko ir V.Adamkaus politinė aplinka, todėl padedant konservatorių vadovybei tie asmenys vienas po kito įvairiu pretekstu buvo pašalinti iš svarbesnių valstybinių postų.
Po Seimo rinkimų savo neigiamo požiūrio į dabartinę koaliciją D.Grybauskaitė jau net nebedengia tariama neutralumo skraiste. Aštriu dūriu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovui Europos Parlamente prezidentė padėjo paskutinį tašką vertindama tiek koaliciją, tiek partijas.
Tad prezidento rinkimų politinis fonas aiškus: D.Grybauskaitė stovi dešinėje ir, jeigu laimės rinkimus, iš ten ateis politinėje kovoje likusių gyvųjų ir joje politiškai mirusiųjų teisti.
Jeigu socialdemokratai norės išsaugoti savo gerą vardą, jie turės atsisakyti savo dabartinių koalicijos partnerių ir atsiprašyti konservatorių, kad iki šiol su jais kalbėjo per daug griežtai.
Formaliai Lietuva bus parlamentinė, o realiai - prezidentinė. Kitaip tariant, dar viena D.Grybauskaitės kadencija vestų Lietuvos politinį gyvenimą į dar didesnę priešpriešą, kokia buvo prezidentu tampant A.Brazauskui.
Teisus signataras Č.Juršėnas, pabrėžiantis, kad Lietuvai reikia ne priešpriešų, o dialogo. Dialogo su Rusija, Lenkija, su W šalininkais, verslininkais, euro priešininkais, piliečiais, kurie nenori žemės parduoti užsieniečiams. Reikia dialogo tarp Seimo ir Prezidentūros, dialogo tarp partijų.
Tokių dialogų įpūtėjas turėtų būti prezidentas. Kas iš jau paskelbtų ar galimų kandidatų tinka šiam vaidmeniui?
