Ir ne tik po reformos, kai greitieji autobusai ėmė kone skraidyti jiems skirtomis juostomis. Problema ne ta, kad autobusai gali važiuoti greitai. Problema - jų vairuotojai. Ne visi, bet kiek teko susidurti – tikrai nemaža dalis. Iki šiol negaliu suprasti, kas, kaip ir pagal ką juos atrenka?
Iš pažiūros greitai važiuojantys autobusai daugelyje šalių – jokia anomalija. Pavyzdžiui Anglijoje autobusai laksto greitai, ant posūkių pristabdo taip, po audringų žiemos savaitgalių mini sijonėlius vilkinčios gražuolės „atpila“ tiesiai kebabais išsiterliojusiems porininkams ant kelių.
Bet kažkodėl visada važiuoja saugiai ir tikslą pasiekia taip, kad iš po ratų nereikia ko nors gramdyti. Nes vairuoti juos išmoko. Ir ne tik vairuoti – mandagiai bendrauti su klientais, greitai parduoti bilietus, jei reikia – ką sudrausminti ar neįleisti dvokiančių „kosmonautų“ jie gali.
O štai Vilniuje prigijusi tradicija, kad jei vos besivelkančius (ypač senesnio modelio) troleibusus vairuoja moterys, tai prie autobusų vairų sėda vyrai. Ir ne bet kokie.
Regis, gyvenime nesu matęs laimingo autobuso vairuotojo – visi jie labiau susiraukę nei kasininkių veidai šventinio apsipirkimo metu. Nepatenkinti viskuo – pradedant eismo sąlygomis, oru, baigiant keleiviais.
Dažnas sėdi sau užsidaręs stiklinėje būdelėje – čia jo mažos, Nepriklausomos autobuso karalystės valdos, kurioje galima užsileisti „Ruskoje radio“, o kartais ir dūmą užtraukti. Priekinės autobuso durys – tai ypatingas įėjimas, skirtas dažniausiai tik vairuotojui. Arba jo draugams. Jis jas labai nenoriai atveria įlipantiems, beveik niekada – išlipantiems.
Pabarbensi į būdelės stiklą – tapsi priešu, kuris kažin ko nori. Na negi sunku bilietėlį įsigyti kioske, ne pagal grafiką atvažiuojant autobusui, kai lauke – minus 15, ar ne?
Autobuso vairuotojas – kaip ir nemažai kelių erelių jaučiasi taip, lyg pats būtų dievas. Jis geriausiai žino eismo taisykles, kada paspausti, kada stabdyti ar pasukti. Tarsi vairuotų traktorių ir vežtų malkas ar bulvių maišus ir žinotų, kad vėluoja vakarienės.
Kai įsigaliojo įlipimo tik per priekines duris taisyklė, autobusų karaliukai baisiausiai pasipiktino – kurgi tai matyta, jiems dar ir bilietėlius reiks pardavinėti, tikrinti ar koks bomžas nesiveržia!
Ne pagal pareigas mat. „Už tai man nemoka“, – visada pareikš. Ir būtinai pridurs, kad ir šiaip per mažai moka. Nes juk kam už vairavimą moka per daug, tiesa?
Ačiū merui ir, regis, jo būsimiems rinkėjams, kurie dabar sėkmingai į visas puses skleisdami įdomiausius Kariotiškių aromatus įlinguoja pro bet kurias duris, ši tvarka buvo panaikinta.
Todėl karaliukai susikūrė savo taisykles, kam skirtos priekinės duris, o kam ne. Jei vairuotojas nusprendžia, kad jam šalta ar šiaip nesinori darinėti durų, jų ir neatidarys. O ir likusias duris gali uždaryti prieš pat nosį, nors mato, kad keleivis bando įlipti. Nes juk „man tiek nemoka, kad aš dar čia kažko laukčiau“
Žinoma, apie pareigas nėra ir ko kalbėti. Tada jau ir savaime suprantamas dalykas – keleivius vežti saugiai, nebe toks suprantamas. Jis gali lėkti, nestabdyti, o pėstieji ir būsimi ar buvę keleiviai – tai nei potencialūs klientai iš kurių surenkamų mokesčių jam mokamas atlyginimas.
Tai – geriausiu atveju būtinas balastas, blogiausiu – kliūtys kelyje. Ar patys žiopli, lendantys po ratais, ar atidūs, visai nesvarbu: kai valdai daug tonų sveriančią transporto priemonę – tavo pirmenybė ir tegu jau visi traukiasi iš kelio.
Tai štai, kol vairuos tokie, ant kurių kaktų parašyta „aš jūsų visų nekenčiu“, tol kartosis ir nelaimės, ir kelionės viešuoju transportu bus niūrus iššūkis visiems. Tad prieš svaigstant apie Vasiukų tramvajus galbūt vertėtų bent jau kelti autobusų vairuotojų kvalifikaciją?
