Sakysite, jokia revoliucija Kijeve nevyksta? Taip, Ukrainos sostinės centre keturis mėnesius vykstantys protestai, nepaisant jų dalyvių noro viską vadinti revoliucija, kol kas į ją iki galo neišsivystė: vyriausybė ir prezidentas niekur nesitraukia. Jie gyvena savo pasaulėlyje, mato savo tiesą, o protestuotojai – savo.
Be to, milijonai ukrainiečių kaip ir kasdien eina į darbą. Jei tik nedirbi Kijevo centre, gali įsivaizduoti, kad gyvenimas vyksta įprasta vaga, tik ten kažkur kažkas pešasi dėl valdžios.
O juk pagrindinis revoliucijos tikslas paprastai yra vienas – radikali permaina. Nėra permainų, nėra ir revoliucijos, tik maištas.
Ir dar neaišku, ar tai gerai, ar blogai. Ukrainiečių noras protestuoti suprantamas: valdžią rankose laiko ir, sekdamas putiniškosios Rusijos pavyzdžiu, dar tvirčiau gniaužia V.Janukovyčiaus bei jam ištikimų jėgos struktūrų bei oligarchų būrys. Nes kito kelio jie neturi – savo noru atsisakę valdžios ar nuo jos nuversti šie veikėjai greičiausiai pakliūtų už grotų arba būtų priversti sprukti.
Todėl išlikti tinka visos priemonės – ir antidemokratiški įstatymai, varžantys susirinkimų, žodžio laisvę, ir į protestuotojus šaudantys, juos be gailesčio daužantys pareigūnai.
Bet negalima nepastebėti ir to, kad tūkstančiai žmonių blokuojančių centrines sostinės gatves ir norinčių paralyžiuoti vyriausybės bei prezidento darbą taip pat nesielgia taikiai. Jei prieš mėnesį dauguma protestuotojų Kijevo Nepriklausomybės aikštėje elgėsi taikiai ir tik gynėsi nuo „Berkuto“ bandymų šturmuoti, tai dabar dalis protestuotojų yra ne kas kita, kaip riaušininkai.
Jie ne šiaip ginasi, ir svaidosi ne gėlėmis. Į pareigūnus lekia molotovo kokteiliai, grindinio akmenys, degančios padangos. Jei kai kurie lietuviai gruodį susijaudinę įvykius lygino su Sausio -13-ąją, tai dabar visiškai nepanašu į daugiau nei dviejų dešimtmečių senumo įvykius Vilniuje. Taip, Kijevo gatvėse irgi riaumoja šarvuočiai, bet prieš juos – jau nebe taiki, beginklė, dainas giedanti minia.
Ir kalbama ne apie Oranžinę, Rožių ar kitokią spalvotą, visai ne taikią revoliuciją. Įvykiai rodo, kad nesutaikomos pozicijos, politikų – tiek valdžioje esančių, tiek savo aršiausių rėmėjų nevaldančių opozicijos lyderių ambicijos sudaro sąlygas kraujo praliejimui. Ar tam bandoma užkirsti kelią? Priešingai -- neatsakingi pareiškimai apie ginkluotą kovą ir ultimatumų kėlimai stumia tik į aklavietę. Kurgi visa tai matyta?
Taip, būtent Egipte, kur beveik lygiai prieš trejus metus prasidėjo panašūs įvykiai, pasibaigę tikra revoliucija ir perversmu. Tą 2011-ųjų sausį Kairo gatvėse taip pat rinkosi tūkstančiai žmonių, pleškėjo padangos, skriejo guminės kulkos. Žuvo šimtai egiptiečių, tūkstančiai buvo sužeisti. Galiausiai pasiekė savo – nuvertė valdžią. Bet jau dabar klausia: vardan ko visa tai?
Neklausčiau to norėdamas pasiūlyti ukrainiečiams susitaikyti su savo likimu ir išsivaikščioti namo. Vis dėlto galima priminti, kuo paprastai baigiasi revoliucijos: chaosu, nauja priešprieša. Juk ne veltui sakoma, kad revoliucija ryja savo vaikus.
Galiausiai buvusių tironų vietą užima nauji tironai. Kas realiai ir nutiko Egipte, iš pradžių valdžią perėmus (beje, demokratiniu būdu) islamistams, o dabar – perversmą įvykdžius kariškiams.
Ir nors Ukrainoje, nepaisant trūkumų, demokratija bent jau turi šiokias tokias šaknis, įtakingų oligarchų bei jėgos struktūrų vaidmuo – tikrai svarbus. Klausimas – kur konfliktuojančios Ukrainos pusės linkusios brėžti ribą ir pasakyti „gana“ dabar dar neaiškus, nors rizika prarasti įvykių kontrolę – itin didelė.
Tad dabar, liejantis kraujui Kijevo gatvėse, ukrainiečių galima nebent nuoširdžiai gailėtis. Po šios dienos įvykių akivaizdu, jog bet kokie bandymai jėga sunaikinti barikadas pareikalaus naujų aukų.
Bet tai ne tik nenuslopins protestų, priešingai – įpūs daugiau jėgos, įkvėps radikalus ir izoliuos Ukrainą nuo civilizuoto pasaulio. Kita vertus, kiekviena žinia apie naują auką mažina manevrų laisvę ir taikaus susitarimo galimybę.
