Bet šį tekstą rašau, siekdamas pasiūlyti instrumentą valstybei, kaip būtų galima apsisaugoti nuo bet kurios aukščiausios valdžios galimos savivalės. Ir nuo būsimos. Prieš porą savaičių straipsnyje: ,,Aukščiausios valdžios savivalę gali pažaboti tik apkalta?“, klausiau, ar apkalta yra vienintelis būdas pažaboti aukščiausios valdžios savivalę. Sulaukiau ir kritikos.
Dalis skaitytojų buvo nepatenkinti, kai parašiau, jog ir prieš tai buvusi R.Pakso apkalta nedaug ką davė, nes jos eigoje buvo nueita nuo svarbiausio klausimo. O priedo, šio proceso eigoje buvo sukelta didelė sumaištis valstybėje. Tada atsirado tvirtinančių, kad šiuo straipsniu norėjau,, išsukti“ R. Paksą. Kaip apžvalgininkas, negaliu turėti simpatijų ar antipatijų politikams. Jų ir neturiu. Sprendžiu tik pagal jų darbus, už jų stovinčius asmenis. Pagal tai, ką žinau šiandien.
Bet pagaliau, ar galima laikyti noru išsukti nuo atsakomybės kokį nors politiką, kuris tos atsakomybės -apkaltos jau sulaukė? Juo labiau, sakant, kad mums po šio proceso taip, deja, ir neduoti atsakymai apie galimus jo ar partijos draugų ryšius su šešėliniu verslu, kontrabandos pasauliu, apie draugų verslininkų interesų atstovavimą, būnant valdžioje, ypač, kai jo vadovaujama partija gavo valdžią Vilniuje. Matyt, kad ne.
Kiti skaitytojai kritikavo, nes tiki, kad D.Grybauskaitės rinkimuose neįmanoma įveikti ir tik apkalta gali apsaugoti Lietuvą nuo jos kadencijos. Todėl buvo nepatenkinti, kad suabejojau šio instrumento naudojimo tikslingumu. Bet pažiūrėkite ir į laiką. Seimo sesijoje šią savaitę apkaltos klausimo nėra. O, net, jeigu ji ir būtų pradėta kovo mėnesį, per pavasario sesiją, vargu, ar galėtų pasibaigti iki prezidento rinkimų.
Paaiškinu ir tiems, kas įsitikinę, kad kritikuoti prezidentės D.Grybauskaitės negalima. Kad kritikuoja ją tik oligarchai ar jų statytiniai. Nesu nei vienu, nei kitu. Bet, ar tai reiškia, kad prezidento veiklos negalima kritiškai vertinti? Kad Lietuvoje tai jau tabu?
Iki šiol neatsakyta, ar prezidentės ir Prezidentūros įtaka teisėsaugai neperžengia Lietuvos įstatymų bei Konstitucijos. Kas gali ramia sąžine pasakyti, kad tikrai ne?
Būtent tuo tikslu, kaip suprantu, nuspręsta atlikti parlamentinį tyrimą ir tai pavesta padaryti Seimo Saugumo ir gynybos komitetui, kurio pirmininkas yra Artūras Paulauskas. Šį tyrimą būtų ir galima laikyti tuo alternatyviu keliu išsiaiškinti galimą aukščiausios valdžios piktnaudžiavimą valdžia, jeigu ne dvi svarbios aplinkybės.
A.Paulauskas yra Darbo partijos kandidatas prezidento rinkimuose. Siekiant kuo geresnių rezultatų šiuose rinkimuose, tiek jo partijai, tiek ir pačiam A.Paulauskui reikia kuo stipriau pakirsti prezidentės D.Grybauskaitės autoritetą. Vieša paslaptis, kad prezidentė siekė pašalinti Darbo partiją iš politinio Lietuvos gyvenimo, ką dabar baigia daryti ir teismas, svarstydamas kaltinimus šios partijos vadovams dėl galimo įstatymų pažeidimo.
Visa tai įvertinus, nesunku suprasti tuos žmones, kurie žiūri ir į parlamentinį tyrimą dėl politikų poveikio teisėsaugai, kaip Darbo partijos kerštą. Tai turėtų suprasti ir pats A.Paulauskas bei nusišalinti nuo vadovavimo šiam tyrimui.
Bet yra ir dar vienas aspektas, kuris sunkina šį tyrimą Seimo komiteto lygiu. Tik Seimo Laikinoji tyrimo komisija gali kviesti ant kilimo visus valstybės pareigūnus, kad nustatyti tiesą. Tik tokia komisija gali reikalauti, kad liudijantys asmenys prisiektų sakyti tiesą, nes kitaip jų lauks griežta atsakomybė. Tokių teisių Seimo komitetas neturi, todėl yra ir atsisakančių liudyti, meluojančių ar prarandančių atmintį.
O Seimo laikinoji tyrimo komisija, atsižvelgus į aukščiau išsakytas pastabas, galėtų tapti svarbiu instrumentu aukščiausios valdžios savivalei stabdyti. Kartais net gal efektyvesniu, nei apkalta, kurios surengimas dažnai priklauso tik nuo Seimo narių valios daryti ją ar ne, politikų tarpusavio santykių, bet ne nuo pažeidimų masto.
Jeigu toks instrumentas būtų naudojamas kiekvieno valstybės vadovo, ne tik D.Grybauskaitės kadencijai einant į pabaigą, pavyzdžiui, likus iki jos pabaigos pusei metų, nebeliktų ir klausimo, daryti tyrimą kurios nors šalies vadovo atžvilgiu, ar ne.
Ypač toks tyrimas galėtų būti aktualus atžvilgiu tų šalies vadovų, kurie nori vėl kelti savo kandidatūrą antrai kadencijai. Jo metu žmonės galėtų sulaukti atsakymo, ar aukščiausia valdžia, saugoma teisinio imuniteto, nepažeidė įstatymų. Tik būtų labai svarbu, kad tokiam tyrimui nevadovautų prezidento rinkimų kampanijos dalyvis.
Tokią Seimo Laikinąją tyrimo komisiją su visais jai priklausančiais įgaliojimais ir nauju vadovu Seimas galėtų imtis iniciatyvos sudaryti ir per šią neeilinę Seimo sesiją. Net, jeigu jos sudarymo procesas ir užsitęstų, ir ji būtų sudaryta kovo mėnesį, prasidėjus pavasario Seimo sesijai, ji tikrai galėtų baigti darbą iki gegužės mėnesio. Juk nemažą darbo dalį yra jau atlikęs ir Seimo komitetas. Tereikėtų tik dar pasinaudoti teise, kad dalis tų pačių ar naujai kviečiamų liudininkų, prisiektų prieš duodami parodymus.
Tačiau, net, jeigu tai ir nebūtų padaryta iki šio mėnesio gegužės, gerai būtų, kad mes bent jau imtume diskutuoti, ieškoti kelio, kaip užkirsti pačios aukščiausios valdžios galimą savivalę. Juo labiau, kai į valdžią ima pretenduoti ir šešėlinių pinigų atstovai.
