Tačiau panašu, kad lapkričio 28-29 dienomis Lietuvos sostinėje vykęs Rytų partnerystės viršūnių susitikimas galiausiai bus įrašytas į Europos šalių istorijos vadovėlius. Juk būtent jis tapo tuo lūžio tašku, nuo kurio prasidėjo šiandieniniai Kijevo įvykiai.
Protestuotojai Maidaną užplūdo likus savaitei iki susitikimo Vilniuje, kai iš Ukrainos vyriausybės ir prezidentūros ėmė sklisti gero nežadantys raudoni signalai. Ir neišsiskirstė iki šiol. Rieda šarvuočiai, trata šūviai, liejasi kraujas.
Vakarų Ukrainos miesto Ivano Frankovsko meras V.Anuškevičius šią savaitę „Lietuvos rytui“ liūdnai pripažino, kad šalis kaip niekada yra priartėjusi „prie to, ką mes vadiname pilietiniu karu“.
„Valdžia jau du mėnesius ignoruoja milijonus ukrainiečių. Natūralu, kad žmonės pradeda daryti tą patį – neklausyti valdžios“, - sakė kauniečio tremtinio sūnus, šią savaitę viešai pareiškęs, jog nesilaikys naujo įstatymų paketo, pagal kurį suvaržomos demokratinės ukrainiečių teisės.
„Yra toks žiaurus posakis: ukrainiečiai susivienija tik prieš sušaudymą. Tikėsimės, nesušaudys“, - dar prieš žinias apie pirmąsias aukas sakė meras.
Vakarietiškų pažiūrų miesto vadovas pažymėjo, kad ukrainiečiai nenori gyventi nei Rusijoje, nei Baltarusijoje. Žmonės nori laisvai kvėpuoti. (Visą interviu su V.Anuškevičiumi galėsite perskaityti šį šeštadienį „Lietuvos ryto“ priede „Rytai-Vakarai“).
Man vakar buvo graudu išgirsti, kad tarp pirmųjų aukų Kijeve yra armėnas ir baltarusis. Įsivaizdavau, kad jie, negalėdami už laisvę kovoti geležinio Rusijos gniaužto suimtoje tėvynėje, pasiaukojo bent jau dėl brolių, kurie dar turi viltį ištrūkti iš tautų psichiką žalojančio jungo.
Nesistebėsiu, jeigu Ukrainoje kils pilietinis karas. Moldovos Padniestrė, atskilusios Gruzijos teritorijos - Abchazija ir Pietų Osetija, Armėnija ir Azerbaidžanas su Kalnų Karabachu, apie nepriklausomybę užsisvajojusi Čečėnija, Sirija. Tankai reljefą lygina visur, kur jauni medžiai ima išstūminėti išsikerojusius Rusijos erškėtynus.
Kodėl, pavyzdžiui, Sirijos prezidentas B.al Assadas nužudė 100 tūkst. žmonių, bet iki šiol neatsistatydina?
Todėl, kad priešingu atveju jo lauks susidorojimas. Ir ne politinių priešininkų jis labiausiai bijo, o savo paties režimo - įtakingų jo aplinkos žmonių, kurie nenori prarasti valdžios.
Ar galima būtų šia prasme lyginti B.al Assadą su V.Janukovyčiumi, už kurio nugaros stovi milžiniškas rusiškos kilmės kapitalas? Tai – retorinis klausimas.
Šiandien atrodo netgi juokinga, kad nuoširdžiai tikėjausi, jog V.Janukovyčius Vilniuje pasirašys sutartis su ES. Pasirodo, Ukrainoje greičiau kils karas.
Kad ir kaip bejausmiškai skambėtų, jeigu jis iš tiesų kils, viešųjų ryšių prasme Vilniui tai – netikėta reklama. Nes būtent čia viskas prasidėjo. Ar tokios reklamos norime? Tai - kitas klausimas.
Kaip bebūtų, Lietuva dar kartą, nors ir netyčia, atsidūrė išsilaisvinimo kovų iš godaus Rytų kaimyno sūkuryje.
Nepriklausomybės troškimu užsidegę ukrainiečiai anksčiau ar vėliau nugalės. Mes patys žinome, kiek daug gali pasiekti tvirta vieninga tautos valia.
Be to, akivaizdu, kad Rusijos galia po truputį silpsta. Kartais jos piktybiški veiksmai primena mažą užsiožiavusį vaiką, kuris moka tik bliauti ir trankyti į stalą barškučiu.
Šiam palyginimui pritarė vienas Vilniuje reziduojantis aukštas diplomatas, kurio šalis prieš Rytų partnerystės viršūnių susitikimą taip pat aiktelėjo, gavusi per galvą tuo barškučiu.
„Stipri valstybė taip nesielgia“, - tada ištarė jis.
