Sugirgždinusi lovos spyruokles Liudmila atsisėda ant lovos. Jau keletą savaičių stovėti jai sunku , nes labai gelia kojas, vos paeina. Paėmusi dubenį su virtomis bulvėmis, Liudmila vakarieniauja. Dabar galime kalbėtis.
Ši vilnietė – viena iš dešimčių benamių, kurie glaudžiasi Vilniaus nakvynės namuose. Kaip ir dar kelios dešimtys vargetų, ji į nakvynės namus atvyko susiklosčius įvairioms aplinkybėms.
Liudmila pasakoja, kad jos čia neturėtų būti. Anksčiau 60 metų moteris gyveno nuosavame bute prestižiniame Vilniaus Žvėryno rajone.
„Nufotografuokite mane. Noriu, kad pamatytų sūnus“, – sako ji. Tačiau sūnui linkėjimų neperduoda. Moteris pasakoja, kad butą atėmė sukčiai. Kokiu būdu – nepaaiškina. Tačiau iš jos manierų matyti, kad moteris anksčiau gyveno geresnį gyvenimą.
„Klausiate, koks čia gyvenimas? Labai liūdnas, čia nėra nieko gero. Nė vienas iš mūsų nieko neturi ir neturės. Ir niekas mums nepadės. Man labai bloga – reikia pas gydytoją. Sunkiai vaikštau, todėl negaliu pati nuvažiuoti, o čia niekas nevažiuoja“, – valgydama niūriai šneka Liudmila.
Jis kalba pakeltu tonu – beveik šaukia. Praradus butą jai teko iškęsti ne vieną teismų maratoną. Vis pralaimėdavo. Tai turėjo įtakos – jai pakriko nervai.
„Kartais būnu pikta ir nervinga, bet aš suprantu, kad sergu. Dabar aš rami, galiu su jumis kalbėti. Nebijokite manęs, kai nebenorėsiu kalbėtis – nebekalbėsiu“, – aiškina pensininkė.
Šalia, vakarienei pasipjaustęs pomidorų su svogūnais, sėdi Egidijus. Jis - linksmesnis, tačiau leidžia Liudmilai pasipasakoti. „Čia šilta, turiu pavalgyti – man gerai. O ką daugiau turėčiau pasakyti? Pabūkite su mumis ilgiau ir pamatysite, kaip gyvename“, – pamerkia akį.
Vilniaus pakraštyje esančiuose nakvynės namuose telpa apie 80 žmonių. Paspaudus šalčiui užsipildo visa bendra nakvynės namų salė, kurioje ir sutinkame Egidijų bei Liudmilą. Čia gali nakvoti kiekvienas – salė nemokama. Tiesa, lovų užtenka ne visiems, kai kur ant žemės pamesti tik gultai.
Į šaltį nevaro
„Šiąnakt, kai yra šalčiau, buvo susirinkę maždaug 75 žmonės. Kartais telpa ir dar daugiau. Yra nuolatinių gyventojų. Vasarą jie neilgam dingsta, bet yra ir tokių, kurie be mūsų niekur“, – sakė Vilniaus nakvynės namų vedėja Nijolė Kulienė.
Daugiausia gyventojų – keturiasdešimties metų. Pasitaiko ir senyvo amžiaus žmonių, tokių kaip Liudmila, ir visai jaunų, tarkime dvidešimtmečių.
Ryte elgetos turi išeiti. „Jeigu jie kreipiasi į nakvynės namus, jie turi daugiau nei vieną problemą. Neturi sutvarkytų asmens dokumentų arba turi sveikatos problemų, nesutaria su giminėmis. Jie turi eiti ir dėl savęs pasistengti“, – pasakojo N.Kulienė.
Kai labai spaudžia šaltis, elgetos rytais nevaromi į gatvę. Jie gali likti nakvynės namuose truputį ilgiau. Paprastai atgal jie įleidžiami apie 18 val., tačiau kai labai šalta, į bendrą nakvynės namų salę vargetos gali ateiti jau 15 val. ar dar anksčiau.
Antrame aukšte įrengti kambariai – mokami. Juose gyvenantys benamiai moka po 70 litų nuomos mokestį. Šie kambariai yra tvarkingi, ir juose gyvena po keturis ar daugiau žmonių.
Nakvynės namų vedėja pasakojo, kad pasitaiko ir incidentų, tačiau tokie atvejai reti.
„Jie taikūs žmonės. Jų nepristato policija, jie patys čia ateina prašyti pagalbos ir nakvynės. Būna, kad vienas kitas išgeria, atsineša alkoholio. Bet mes netikriname kišenių ar krepšių. Jeigu pamatome, kad girti, tai nevarome į lauką, paprašome eiti miegoti“, – pasakojo N.Kulienė.
Išmesti iš darbo ir šeimų
Kokie žmonės čia lankosi? Nakvynės namų vedėja pripažįsta: paprastai tai būna žmonės, išmesti iš savo darboviečių, netekę butų ar sėdėję kalėjime.
„Pavyzdžiui, viena moteris pardavė butą ir gavo 60 tūkst. litų. Tuos pinigus iš jos pavogė. Artimųjų nėra, todėl dabar gyvena čia. Už kambarį moka 70 litų ir jau gyvena trejus metus, nes neturi kur daugiau eiti“, – pateikė pavyzdį nakvynės namų vadovė.
„Narkomanai, alkoholikai, psichikos ligoniai“, – toliau vardija šių namų vedėja. Tai žmonės, kamuojami priklausomybių. Kai kurių ieško artimieji, tačiau taip būna retai.
„Praėjusiais metais viena televizija parodė reportažą iš bendrosios benamių salės. Pamačiusi žinių laidą, moteris atpažino savo tėvą. Tuomet atvažiavo, parėmė jį pinigais, drabužiais. Daug gyvenimiškų dramų čia būna“, – sakė N.Kulienė.
Vilniaus valkatos gali pernakvoti ir nakvynės namų filiale „Sala“. Čia policija atveža išgėrusius žmones išsiblaivyti. Tačiau į „Salą“ geriau nepatekti – gultų nėra, atvežtiems žmonėms tenka susiriesti ant plikų grindų arba snūduriuoti ant kėdės.
Vieną iš lankytojų sutinkame prie durų. Vyrą praskelta galva atveža policijos pareigūnai. Priėmime vyriškis neaiškiai švebeldžiuoja. Rodos, savo vardą. Dažniausiai atvežti ir dokumentų neturintys piliečiai savo vardą ir pavardę išgalvoja – juk niekas netikrins.
Praskeltagalvis nuvedamas į rakinamą kambarį. Jame jau miega trys gerokai padauginę vilniečiai.
„Kartais atveža kelis girtus konfliktų dalyvius. Jų stengiamės neleisti į vieną kambarį. Mūsų namų ypatumas tas, kad čia atveža girtus žmones. O jie dažnai būna ir agresyvūs“, – paaiškino „Salos“ vedėja Inga Rudinkaitė.
Ji pasakojo, kad šių nakvynės namų personalas priima ir visiškai prasigėrusius benamius, ir Lietuvoje žinomus žmones. Tačiau socialiniai statusai čia išsitrina. „Čia vienodi visi“, – vedžiodama po pastatą sakė „Salos“ vadovė.
