Spustelėjus stingdantiems šalčiams pats Kauno meras A.Kupčinskas inicijavo dalijimosi šiluma akciją — užsukę į savivaldybę ar miesto seniūnijas kauniečiai bei miesto svečiai (paso juk niekas netikrina) gali pasivaišinti karšta arbata. Esą puodelis šilto gėrimo padės sušilti ir nesusirgti.
Kiek termosų arbatos kasdien tenka paruošti, iniciatyvos autorius viešai nepraneša, tačiau kauniečiai apie šį dalijimąsi atsiliepia palankiai. Mat sužvarbę miestiečiai ar svečiai puodelio kavos arba arbatos drįsta užsukti ne į visas kavines. Kai kuriose jų padavėjos, išgirdusios, kad norima tik sušilti, nutaiso tokią nepatenkintą miną, jog noras nusipirkti karšto gėrimo iš karto praeina.
Dalytis su kauniečiais linkusi ir bendrovė „Kauno švara“. Vos kai kurios miesto gatvės ir šaligatviai pasidengė ledu, įmonė paskelbė galinti tuos, kurie nori apie savo namus ar kitur vaikščioti saugiai, aprūpinti smėlio ir druskos mišiniu. Ir šiam tikslui jo skyrė net 16 kubinių metrų.
Tikrai gera mintis — barstydami smėlį ar valydami sniegą kauniečiai ne tik pasirūpins savo saugia kelione, bet ir sušils, pramiklins sustingusius kaulus.
Tai, kad Kaunas pasirengęs dalytis Panemunės tilto statybų našta, buvo aišku dar tada, kai statinys buvo susprogdintas neturint garantijų, kad pavyks gauti pinigų jam atstatyti. Tačiau pasirinkę šūkį „Kaunas dalinasi“ miesto vadovai dabar gali dar drąsiau apie tai kalbėti. Šią savaitę į Kauną atvykęs premjeras A.Butkevičius lyg ir bandė suteikti vilčių, kad bus ieškoma būdų, kaip Panemunės tilto statybai skirti daugiau lėšų. Tačiau susisiekimo ministras R.Sinkevičius šias viltis sumalė į miltus.
„Šįmet iš kelių priežiūros programos tiltui skirsime ne daugiau nei 5 mln. litų, o ne 15, kaip buvo kalbama“, — tiesiai šviesiai rėžė ministras. Ir pakartojo kai kurių politikų bei centrinės valdžios atstovų išsakomą mintį, kad jam keista, jog Kauno valdžia prieš pradėdama statybas nepagalvojo, iš kur gaus pinigų Panemunės tiltui. Kalbėjo taip, lyg Kaunas būtų jo nemylimiausių miestų sąrašo viršūnėje.
Tačiau kauniečiai nėra išdidūs, kai jiems reikia pinigų, ir pasiryžę savo tikslo siekti keliaudami net aplinkkeliais. Štai šį trečiadienį Kaunas Seime pristatė parodą „Panemunės tilto prisiminimai“. Jos ekspozicija parengta iš inžinieriaus Henriko Kebeikio asmeninio archyvo. Nuotraukose užfiksuota permaininga Panemunės tilto istorija ir esama padėtis. Matyt, tikimasi, kad peržvelgę parodoje eksponuojamas nuotraukas politikai mažiau abejos, ar tiltą reikėjo griauti, mat jose esą aiškiai matyti — vidinė tilto plokštė buvo pasislinkusi, ir bet kada galėjo įvykti katastrofa.
Tačiau ar nuotraukos suvirpins politikų širdis? Ar paskatins centrinę valdžią dalytis valstybės pinigais su tokia pat aistra, su kokia į juos beldžiasi Panemunės tilto statybų naštos prislėgti Kauno vadovai? Vilčių, kad jau kitąmet Panemunės gyventojai kitą Nemuno krantą galės pasiekti naujuoju statiniu, yra tiek pat, kiek tikimybės, kad šiemet miesto gatvėse neliks nė vienos neužtaisytos duobės.
Tačiau Kauno vadovai taip nemano, todėl siekia pasidalyti atsakomybe ir dėl didžiausiu patyčių objektu tapusių miesto gatvių. Ir jiems jau pradeda sektis. Šią savaitę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino Kauno savivaldybės skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas privalės iš naujo spręsti, ar priimti nagrinėti kauniečių skundą dėl neteisingai ir neproporcingai skirstomų lėšų miestų gatvėms tiesti ir tvarkyti.
Į Vilniaus apygardos administracinį teismą Kauno savivaldybė kreipėsi pernai spalį. Mat Kaunas pernai iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos gavo vos 10,5 mln. gatvių remontui, nors vairuotojai miesto degalinėse sumoka daugiau kaip 200 mln. litų degalų akcizo.
Išties, kodėl vilniečiai negalėtų prisidėti prie Kauno gatvių remonto? Jie labiausiai tyčiojasi iš jų, vadinasi, važinėja po Kauną.
„Laikinoji sostinė"
