Gyvuliai šalčio nebijo taip, kaip žmonės. Karvėms ar jautukams 15 laipsnių šaltis – daug geriau, nei 30 laipsnių karštis. Tačiau su viena sąlyga: jų guolis žiemą turi būti šiltas.
Kaip ir žmonės, jie suserga, „sutraukti“ skersvėjo. Prastai prižiūrimų karvių speniai sutrūkinėja iki kraujo taip pat, kaip nušalusios žmogaus rankos. Peršalę arkliai pasigriebia plaučių uždegimą, kurį išgydyti – ypač sunku. „Dažnai tenka sukti ratus į ūkininkų fermas. Vieni jų gyvuliams negaili kraiko, bet yra ir tokių, kurie per speigus karvėms ar veršeliams prigulti ant betono nenumeta nė saujos šiaudų“, - sako žemės ūkio bendrovės „Agrowill“ gyvulininkystės skyriaus vadovas, veterinarijos mokslų daktaras Sigitas Japertas. Jam tenka pasirūpinti kone 7000 galvijų sveikata. O pakviestas bėdos ištiktų ūkininkų, jis suskumba ir į jų tvartus.
- Kurie iš naminių gyvulių mažiausiai bijo šalčio? - paklausėme S.Japerto.
- Patys atspariausi speigams yra galvijai, - karvės ir jaučiai. Jie geriausiai jaučiasi, kai lauke arba tvartuose temperatūra yra nuo +15 C iki -15 C. Tačiau labai svarbu, kad gyvuliai turėtų šiltą guolį.
Žiemą kraiko sluoksnis, ar tai būtų šiaudai, ar durpės, turi būti maždaug 5 centimetrų storio.
Karvės nebijo šalčio, tačiau šalčiui labai jautrus jų tešmuo. Jei karvė turi gulti ant pliko betono, tešmuo šąla. Viena bėda – karvės pradeda duoti mažiau pieno, bet dar didesnė bėda – jos suserga tešmens uždegimu. Tai vadinamasis mastitas – liga, kuria sergančio gyvulio pieno negalima gerti. Ir kuri gydoma antibiotikais.
Tokiu būdu aplaidus, šykštus šeimininkas pakenkia pats sau. Pasiligojusių karvių pieną tenka pilti lauk. Iš jo negalima gaminti produktų. Ir dar krūvas pinigų tenka pakloti vaistams.
Labai svarbu ir tai, kad melžėjos apsaugotų karvių spenius, - pamelžusios juos nusausintų ir pateptų specialiais tepalais, kurių sudėtyje nėra vandens. Žiemą tvartuose – šalta, ir drėgni speniai sutrūkinėja taip pat, kaip per šalčius – žmogaus rankos be pirštinių.
- Seniau kaimo žmonės tam naudodavo paprasčiausius kiaulės taukus. O dabar?
- Taukai – gerai, tik labai svarbu, kad jie nebūtų pasenę, - apkartę. Antraip užkratas iš jų gali patekti į žaizdas, ir karvė susirgs mastitu. Geriau – specialus, tam skirtas kremas.
- Kokia jūsų patirtis? Ar ūkininkai per speigus tinkamai nepasirūpina gyvuliais?
- Tenka praverti ir tokių tvartų duris, kur nenorėčiau atsidurti juose laikomų gyvulių kailyje.
Kasdien važinėju pas ūkininkus, ir matau tokių, kuriems į viską – nusispjaut. Svarbiausia jiems – parduoti pieną.
Sakau: „Suprask, žmogau, kad tavo karvė žiemą guli ant cemento. Nusimauk kelnes ir pats atsisėsk ant jo bent pusvalandžiui“.
Tokie ūkininkai ne šiaudus taupo, bet tingi padirbėti. Arba pagaili pinigų šiaudų smulkintuvams. O nesmulkinti šiaudai vėliau užkemša skysto mėšlo rezervuarus.
Būna, ūkininkai parduoda šiaudus biokurui ar palieka kaip trąšą ant laukų. O jų karvės guli ant pliko betono.
Karvės oda šildo ją taip pat, kaip mus, žmones lauke – paltas. Stovint tvarte karvei nešalta, nes kraujotaka yra intesyvi. Bet gulėdama ant pliko betono ji šildo „akmenį“. Kartais ūkininkai numeta gumą, bet ir ji – drėgna, laidi gyvulio skleidžiamai šilumai.
Svarbu, kad žmonės negailėtų šiaudų suaugusiems galvijams. O mažiukams, veršeliams, net ir -25 ar -30 laipsnių šalčio nebus pavojingi, jei iš šiaudų guolio kyšos tik ausys.
- Ūkininkai prisistatė tvartų, kurių palėpės yra kiauros. Ar tai – mada, ar būtinybė? O gal dar viena galimybė gyvuliams peršalti? - Gyvuliams tokios sąlygos tinka. Paprastai tose palėpėse yra įtaisytos žaliuzės, kurios, orui šąlant, reaguoja į aplinkos temperatūrą ir prisiveria, - pakyla iš apačios į viršų. Susidaro oro stulpas, kuris apsaugo gyvulius nuo skersvėjo. Be to, tos ertmės fermų palėpėse skirtos tam, kad išgaruotų amoniakas.
Tačiau ir čia yra vienas „bet“. Svarbu, kad nakčiai, per speigus, nakčiai žmonės tvartų aklinai neuždarytų. O tai jie daro tam, kad girdyklose neužšaltų vanduo. Gyvuliai pradeda dūsti, - jiems trūksta oro, karvės suprakaituoja. O pradarius tvartą įsiveržia šalto oro gūsis, kuris karvei – labai pavojingas. Ne tik į tešmenį gali įsimesti uždegimas, bet ir į plaučius.
Tad gyvuliams, kaip ir žmonėms, skersvėjai yra labai pavojingi.
- Kiekvienas esame patyręs, kas būna, kai skersvėjis „susuka sprandą“. Kodėl taip nutinka?
- Skersvėjis atšaldo tą kūno vietą, kuri – nepridengta. Ir kuri yra labiausiai kraujo šildoma. Organizmas nesugeba greitai joje suaktyvinti kraujotakos taip, kaip reikėtų.
- Nejaugi raguočiai labiau už arklius atsparesni šalčiui?
- Tikrai tikrai. Karvėms geriau speigas, nei +25 laipsniai šilumos. Karštis joms – didelis stresas. Tuo tarpu arkliai greitai peršąla. Juos ligos greitai užklumpa, o išgydyti jas – sunku.
Kiaulės jautresnės šalčiui už galvijus, tad joms taip pat reikia nemažai kraiko. Tačiau kiaulės saugo savo guolį. Jos turi savo zoną, kurioje miega, o kurioje – atlieka savo reikalus. Tai gana tvarkingi gyvuliai.
- O šunys? Ar jiems per speigus užtenka lentų būdos?
- Šuniui reikia pasislėpti nuo vėjo. Jiems turi būti užuovėja. Ir būtinai riekia šilto pakloto būdoje. Šiaudai šunims tinka puikiausiai. Jie nepraleidžia šilumos į žemę. Paklojus ant medinių lentų 10 centimetrų storio šiaudų sluoksnį ar kokio storo porolono, šunys ir atšiaurią naktį ramiai prasnaus. Juk ne atsitiktinai seniau žmonės čiužinius šiaudais kimšdavo. O užsiklodavo „pūkų patalais“, - iš žąsų pūkų pasiūtais patalais. Nes pūkai, kaip ir šiaudai sudaro oro tarpus, ir neišleidžia šilumos.
