Savo išaugintus galvijus jie parduoda stambiems mėsos perdirbėjams, o šie aukščiausios rūšies jautieną eksportuoja.
Į mėsos perdirbimo įmonę nukeliauja ir didžioji dalis rokiškėnų ūkininkų Tomo ir Dangiros Davainių išauginamų galovėjų jautukų. Tačiau pastaruoju metu šių egzotiškų galvijų iš Davainių vis dažniau įsigyja ir smulkieji ūkininkai.
Valgyti savo galvijų mėsą - per brangu
Lietuviams gana egzotiškų galovėjų mėsos norėtų paragauti daugelis Tomo ir Dangiros Davainių kaimynų, draugų ir pažįstamų. Tačiau šiuos galvijus auginantys ūkininkai ir patys jau kelerius metus nevalgo šios sveikos, bet brangios jautienos.
„Vieno paskersto jaučio mėsos mūsų trijų asmenų šeimai būtų per daug. Dabar mūsų ūkyje – kūrimosi laikotarpis, kiekvienas litas yra labai brangus, o skersti šiuos galvijus sau būtų per didelė prabanga. Todėl juos parduodame žinomai mėsos perdirbimo įmonei“, - sako Tomas.
34 metų ūkininkas šiuo metu pats neieško rinkų užsienyje, kad be tarpininkų ir brangiau galėtų pardavinėti savo išaugintus galvijus. Kol kas neplanuoja įsirengti ir savo skerdyklos.
„Gal vėliau, jeigu supaprastins reikalavimus, keliamus skerdykloms, patys namie galėsime pjauti gyvulius ir gaminti įvairios produkcijos“, - svarsto ūkininkas, šiuo metu turintis apie 70 galovėjų bandą.
Tačiau iš jos žemdirbių šeima negalėtų išgyventi ir toliau plėsti savo ūkį. Be gyvulių, jie dar augina ir javų. Iš jų gaunamos pajamos sudaro ne mažiau nei 70 proc. visų ūkio pajamų.
„Iš galvijininkystės dabar gaunama nauda neypatinga. Galvijas – ne kiaulė. Karvei atsivedus veršį tenka dvejus metus laukti, kol išaugs bulius ir iš jo gausi pajamų“, – sako T.Davainis.
Pasak pašnekovo, dabar galovėjų augintojus gelbsti smulkieji ūkininkai, dalyvaujantys Europos Sąjungos remiamose kraštovaizdžio programose, keliančiose privalomą reikalavimą – laikyti gyvulių. „Turintieji nedidelius ūkelius ir nedaug žemės apsitveria ją ir paleidžia galovėjų. Už tai ir išmokas gauna, ir mėsos užsiaugina gana pigiai“, - dėl suaktyvėjusio galovėjų veislinių telyčių pirkimo džiaugiasi T.Davainis.
Mažiems ūkiams galovėjai itin tinka dėl to, kad tai ekstensyvi galvijų veislė – nereikli pašarams, nereikalaujanti daug priežiūros ir tvartų.
Beragiai gauruočiai neišrankūs
Pasak T.Davainio, intensyvios veislės galvijams nedavus kombinuotųjų pašarų šie iš karto numestų svorio. O galovėjai visus metus gali misti vien žole bei šienu ir puikiausiai augti. Vienam galvijui žiemai reikia paruošti apie 12-14 ritinių (sveriančių po 300-400 kg) šieno. O vasarą šie nedideli beragiai galvijai labai gražiai nuėda net kemsynus.
„Padarėme aptvarus kiečiais apaugusiame lauke – galovėjai taip „sutvarkė“ tą plotą, jog dabar ten gražu kaip parke: kiečiai nebeauga, o karklai galvijų aukštyje – be lapų. Aišku, iš pradžių jie nuėda, kas skaniausia, o po to viską, kas lieka. Dirba kaip vejapjovės. Kitos karvės ėsdamos palieka žolės kuokštus, per kuriuos eidamas gali pargriūti“, - pasakoja Tomas.
Praėjusią vasarą Davainiai pabandė savo galvijams duoti grūdų, tačiau, kaip sako, nė nepamatė, kur „dingo“ visa tona. Tad ūkininkas atsisakė minties galovėjus šerti papildomai. Geriau parduoti grūdus, o galovėjas, dviem mėnesiais ilgiau paėdęs žolę ar šieną, pasieks tuos pačius augimo rezultatus.
Niekam ne paslaptis, kad kombinuotųjų pašarų sudėtinė dalis – modifikuotos sojos. Galovėjams šie pašarai nereikalingi. Vien žole ir šienu mintančio galvijo mėsa yra sveikesnė, savo savybėmis ji artima laukinių žvėrių mėsai. Ne šiaip sau Vokietijoje, kurioje Tomas dirbo daugiau nei dešimtmetį, restoranuose patiekalai iš galovėjų mėsos yra 30 proc. brangesni už kitos mėsos patiekalus.
Galovėjų mėsa nuo kitos jautienos skiriasi ir vizualiai. Mėsos perdirbimo įmonės skerdykloje, stebėdamas galvijų skerdienos liniją, Tomas lengvai atpažįsta savo galovėjų skerdieną – ji yra tamsesnė ir turi mažiau lajaus.
Investicijų pabaigos nematyti
Storais gaurais apaugusiems galovėjams nebaisūs speigai, todėl jiems nebūtinas tvartas. Davainių galovėjų jaučiai ir šaltą žiemą gyvena tiesiog po atviru dangumi. Atviroje pastogėje glaudžiasi tik karvės su veršeliais, pastaruosius reikia šiek tiek apsaugoti nuo atšiauraus klimato.
Nors galovėjai ir gali gyventi be tvarto, didelę jų bandą bet kokiu oru laikant lauke iškyla tam tikrų problemų. Vienu metu Davainių bandoje buvo jau per šimtą galovėjų.
„Neturint tvarto tiek gyvulių laikyti yra per daug, - patyrė ūkininkas. – 100 galvijų – tai 400 nuolat judančių kojų. Įsivaizduokite, kas dedasi toje vietoje, kur jie gyvena, šlapiuoju laikotarpiu neįmanoma privažiuoti pašerti, nėra sausos vietos galvijams atsigulti. Todėl teko bandą vėl sumažinti.“
Kad banda galėtų vėl augti, Davainiai šiuo metu stato 300 vietų tvartą. Jame galovėjai ir praleis drėgnuosius metų periodus.
Tvarto griaučius ūkininkas surentė įsigijęs sovietinio palikimo fermą. Užbaigti liko brangiausioji statybų dalis – stogas, grindys ir vidaus įranga: ėdžios, girdyklos, apšvietimas, vandentiekis, kanalizacija bei kita.
Kad ūkis toliau galėtų normaliai dirbti, Davainiai įgyvendina ir kitus statybų projektus – technikos dirbtuvių, daržinės, mėšlidės. Dėl ūkio plėtros bent porai metų jie visiškai sustabdė tolesnę gyvenamojo namo rekonstrukciją.
„Kiek jau investavome, neįsivaizduojame. Ką uždirbame, vėl viską sudedame į ūkį. Tik jaučiame, kad kapitalas didėja. O kišenėje turėtume grynųjų nebent nusprendę baigti ūkininkauti ir viską pardavę.“ Iki 2020-ųjų galbūt šiame ūkyje statybos ir baigsis, tačiau Tomas dėl to galvos neguldytų: „Dabartinis žemės ūkio ministras žada gyvulininkystę remti, o kaip bus, pamatysime. Kiek dar investuosime į savo ūkį, sunku pasakyti.“
Suspėjo į paskutinį vagoną
2005 m. Legiškio kaime sodybą su gyvenamuoju namu, tvarteliu ir 25 ha žemės Tomas ir Dangira įsigijo dar nė neplanuodami ūkininkauti. Tačiau jau tais pačiais metais įsteigė ūkį ir iš Vokietijos atsivežė 33 galovėjus.
„Kai tik pradėjome ūkininkauti, užsibrėžėme rimtai dirbti: ir pirkome, ir išsinuomojome žemės. Norėjome kuo greičiau plėsti ūkį. Pasinaudojome ES parama. Įsigyjant galvijų bandą valstybė parėmė 50 procentų, tai buvo gera paspirtis, pirmas žingsnis į motyvuotą startą. Jei niekas nebūtų parėmęs, pradėti „nuo nulio“ būtų buvę neįmanoma. Buvusiems kolūkių pirmininkams, privatizavusiems sovietinių ūkių turtą, buvo smagu, o mums reikėjo ant pliko lauko viską susikurti“, – sako T.Davainis.
Jei ūkį kurti būtų pradėję bent dvejais trejais metais vėliau, kai sukruto visi ūkininkai, Davainiams būtų buvę per vėlu.
„Būtume nesukūrę ūkio, žemės „nebesurinkę“. Įšokome į nuvažiuojančio traukinio paskutinį vagoną ir bėgome sparčiai jį vydamiesi“, - primena Tomas.
Dirbamos žemės plotą padidinę iki 300 ha, Davainiai pamatė, jog pajėgia tiek aprėpti, ir pamažu tą plotą padidino daugiau nei dvigubai. Dabar jie dirba jau 700 ha žemės ir suspėja, nors kažkada, pasiekus 500 ha, Tomas buvo pasakęs: „Užtenka.“ Tačiau įsigiję našų kombainą nusprendė, jog brangi technika turėtų dirbti dieną naktį, kad greičiau atsipirktų. Juk per metus kombainu nedirbama nė trijų mėnesių.
T.Davainio dabar nejaudina diskusijos dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Pasak ūkininko, kai kas iš žemę nuomojančių savininkų jos neparduoda, nes laukia įvedant euro arba kol žemę bus leista pirkti užsieniečiams.
„Bet tie žmonės paprasčiausiai nesupranta, kad užsieniečiai jau seniai galėjo pirkti Lietuvoje žemę ir, kam reikėjo, nusipirko. Užsienietis gali steigti UAB‘ą, o ta bendrovė gali pirkti žemę. Jiems visą laiką rankos buvo atrištos. Tai koks dabar gali būti svarstymas – leisti ar neleisti užsieniečiams pirkti?“ – teigia ūkininkas.
Pradinį kapitalą uždirbo Vokietijoje
Žiemą, kai nereikia rūpintis pasėliais, ūkyje darbo kur kas mažiau. Tad vietoje kitu metu samdomų septynių darbininkų žiemą jų užtenka ir trijų keturių. Bet įpratusiems prie vasaros tempo Tomui ir jo bendraamžei žmonai Dangirai darosi neramu. Tada, sako, darbų prisigalvojantys.
Pasak Dangiros, darbas sau yra kitoks nei dirbant svetimiems – ir anksti keltis nėra labai sunku. Todėl jauna moteris nesigaili, kad prieš kelerius metus pardavė butą Rokiškyje ir su šeima atsikėlė į kaimą, pradėjo ūkininkauti.
Dangira kilusi iš gretimo Roblių kaimo, o Tomas – iš Rokiškio miesto. Bet jis nebuvo tipiškas miestietis, nieko neišmanęs apie žemės ūkio darbus. Jo tėvai netoli Dangiros gimtinės buvo įsigiję sodybą kaip vasarvietę. Ten augino daržovių. Tad Tomui teko daržus paravėti ir visą laiką buvo smagu žiūrėti, kaip traktoriumi ariama. Kaime Tomas susipažino ir su būsima žmona.
Galima sakyti, tiesiai iš vidurinės mokyklos suolo Tomas, draugams pasiūlius, išvažiavo uždarbiauti į Vokietiją. Jaunam buvo įdomu pamatyti pasaulio. Nors tais laikais išvažiuoti į užsienį buvo kur kas sudėtingiau, teko prašyti vizų ir net paromis jų laukti prie ambasadų Vilniuje.
Iš pradžių vienas Tomas dirbo smulkiame vokiečio, auginusio galovėjus, ūkyje. Vėliau prie Tomo prisijungė ir žmona tapusi Dangira. Gimus sūnui moteris su kūdikiu kurį laiką praleido Lietuvoje, o paskui vėl visi gyveno Vokietijoje ir grįžo į Lietuvą, kai sūnus sulaukė mokyklinio amžiaus.
Iš viso T. Davainis Vokietijoje praleido 11 metų. Per tą laiką jis ne tik uždirbo pradinį kapitalą ūkiui įkurti, bet ir įgijo žinių, patirties savarankiškai ūkininkauti. Dabar Tomas mano, kad dirbti ir uždirbti galima visur, tik reikia turėti noro.
