Bet akivaizdu viena - kuo ilgiau tęsis tokia situacija, kuri yra dabar, tuo mažiau vilčių išvengti dar didesnio chaoso, neramumų, skilimų. Nes Ukraina ne šiaip pritvinkusi pykčio, įtampos ir baimės. Apie tai vos atvykus kalbėjo visi sutiktieji - netikėjau. Na kas čia tokio gali būti?
Bet dabar, po kelių dienų ir naktų barikadose ir prie jų supratau - mums, patogiai įsitaisiusiems savo kėdėse ten, toli nuo Kijevo viskas gali atrodyti visai kitaip. Norime paprastų atsakymų, paaiškinimų, todėl ir lengvai patikime mitais, kurie sklando apie įvykius Ukrainoje. Būtent įvykius, nes norėčiau vengti naudoti skambių žodžių.
Kas krenta į akis pastarąsias dienas Kijevo gatvėse ir aikštėse stebint įvykius? Pirmiausiai, ko gero, tai, kad labai daug žmonių protestus Ukrainos sostinėje linkę vertinti pernelyg emocingai, dramatiškai.
Taip, įvykiai tikrai ne eiliniai - ne kasdien Europos miesto centre išvysi sniego ir ledo maišų barikadas, nuolatinius susirėmimus tarp pareigūnų ir protestuotojų. O ir reginys, nė kiek neprieštarauju - įspūdingas. Tačiau ar tai tikrai yra revoliucija ar net pilietinis karas, kaip norima parodyti?
Taip, jūs girdėjote apie šūvius, apie sužalotus, žuvusius žmones ir jei leisite save nunešti emocijų bangai, lengvai rasite apibūdinimą, nors jei pavyzdžiui pavažiuosite už kelių šimtų metrų nuo barikadų, pastebėsite, kad gyvenimas verda visiškai įprasta vaga. Dar viena žiema, tie patys keiksmai valdžiai. Bet kuo jūsų akys ir mintys atsiduria arčiau protestų, tuo labiau atrodo, kad vyksta Kažkas Tokio.
Tą galima pasakyti ir apie protestuotojus, ir jų rėmėjus tiek pačioje Ukrainoje, tiek už jos ribų. Bet, žinoma, yra ir atvirkščiai, nes stebint Ukrainos valdžios neadekvačius veiksmus galima susidaryti įspūdį, kad arba aukščiausieji šalies vadovai, kaip senais „gerais" sovietiniais laikais yra izoliuoti nuo objektyvios informacijos, arba ją tiesiog linkę ignoruoti.
Nes tai, kas dedasi Kijeve, tikrai nėra pavienės banditų grupelės siautėjimas, kurį skatina JAV, Europa, žydai, „pribaltai“ ar dar kas nors. Nors būtent taip pateikti Ukrainos valdžios bei Rusijos informaciniai šaltiniai. Jie piešia vaizdus apie sužvėrėjusius riaušininkus, fašistus, apmokytus Vakarų šalių, tarp jų ir Lietuvos specialiųjų tarnybų. Juk jei dar kas nematėt ir negirdėjot, tai tikrai esama ir neginčijamų kanapinių įrodymų.
Bet jei rimčiau, įprastu metu, normalioje šalyje iš tikrųjų būtų galima pagrįstai klausti - ar tie vadinamieji protestuotojai nėra kas kita, kaip riaušininkai?
Juk jie ginkluoti vėzdais, skydais, Molotovo kokteiliais ir šias priemones naudoja - svaido į tvarką tenorinčius atkurti ir išrinktos valdžios įsakymus vykdančius pareigūnus viską, kas pasitaiko po ranka: akmenis, petardas, fejerverkus, butelius su degiuoju skysčiu. Pamėginkite tai padaryti bet kurioje kitoje šalyje ir būsite pasmerktas, kaip riaušininkas, ar ne?
Tai štai, čia yra problema - tie, kas nuo praėjusio lapkričio stovėjo Maidane, kas taikiai protestavo ir matė kokių priemonių prieš juos imasi valdžia ir kur tai veda - o tai veda į autoritarizmą ir Rusijos glėbį, nelaiko šios valdžios teisėta. Tai nėra pagal europietiškas, civilizuotas taisykles žaidžianti valstybė.
Taip, dalis protestuotojų ginkluoti ne vien šūkiais. Bet jų argumentai irgi ne mažiau svarūs: juk A.Htleris irgi buvo išrinktas teisėtai, demokratiškai, bet tai nereiškia, kad išrinkto kanclerio, tapusio fiureriu priemones galima pateisinti. Priešingai, vokiečiai iki šiol save plaka už tai, kad nieko nedarė, nesustabdė diktatūros iškilimo.
Nes daugeliui žmonių V.Janukovyčius tėra valdžią su savo klanu perėmęs bei uzurpavęs banditas. Dar ne A.Hitleris, bet ne ką geresnis. Ir čia nereikia, kad opozicijai kažkas mokėtų, juos ruoštų slaptose stovyklose.
Pats mačiau - jauni ir seni, moksleiviai ir pensininkai neverčiami, be jokio atlygio šąla lauke, dalija arbatą, sumuštinius ir gyvena nežinioje, įtampoje. Maidane ir barikadose vieni kitus vaišina, niekas už nieką nemoka. Maistą, aprangą, medikamentus aukoja, būtent todėl jų jau ima trūkti.
Patyrę buvę kariškiai moko taktikos, renčia stipresnes barikadas, jų variklis - valia ir emocijos. Taip, nukreiptos prieš išrinktą valdžią, bet kas yra teisėta valdžia, jei šios atstovai imasi neteisėtų priemonių: ne šiaip daužo žmones, bet iš jų tyčiojasi, juos kankina, išrengia nuogai, veža į miškus, žudo. Ir tai ne gandai, tai reali baimė, kuri sklando ore.
Pats nemačiau nė vieno snaiperio, negavau kulkos į kaktą, mano koja nebuvo sužalota žalojančiomis metalinėmis dalimis apvyniota garsine granata. Bet kai kurie žurnalistai tai jau patyrė - į juos taikosi. Ir ne baltosios pėdkelnės, ne „savi šaudo į savus" veikėjai, o pareigūnai, kurie neprisistatę grobia sužalotus protestuotojus iš ligoninių. Kur jūs dar matėt pareigūnus, svaidančius į minią Molotovo kokteilius?
Tad nenuostabu, jog tokia nesveika atmosfera ugdo tik įtampą, didina susiskaldymą ir verčia abi puses kalbėti vis emocingiau, elgtis agresyviau, imtis vis radikalesnių priemonių. Nes akivaizdu, jog abi pusės, nepaisant pasikartojančių derybų, vis labiau gilina apkasus ir laikosi savo. Tarsi galvose būtų pasikartoję šimto metų senumo įvykiai, kai iš proto išsikraustęs pasaulis nedvejodamas paniro į karą.
Skirtumas tas, kad dabar tos barikados, ta revoliucinė nuotaika ir susiskaldymas yra labiau galvose, nei gatvėse. Ir tai teikia nors ir labai nedidelę viltį, bet vis dėlto viltį, kad ne emocijoms, ne karštakošiams bus duota pirmenybė. Nors tokių pasidaužyti, išlieti savo pyktį, galų gale savo energiją čia netrūksta.
Beje, Kijeve sklando gandas, jog V.Janukovyčius ir jo aplinka jau susipakavusi daiktus, o privatūs lėktuvai angaruose stovi parengti. Nes panašu, kad kito kelio dabartinė valdžia neturi.
Bet net jei taip ir įvyktų ar tai būtų laisvės bei demokratijos pergalė? Vargu ar galima būtų sakyti taip užtikrintai, nes Ukrainos lauktų tos pačios politinės, socialinės, ekonominės problemos, gal net šalies skilimas. O juk jie, pamenate, iš pradžių tiesiog į Europos sąjungą norėjo.
Link tikros laisvės ir demokratijos - ilgas ir sunkus kelias, kuriuo, laimei, jau esame bent jau nemažai nuėję. Ukrainos laukia dar daug audringų įvykių, kad ir kuo pasibaigtų dabartiniai neramumai. O kol kas panašu, kad jie gali baigtis arba revoliucija, arba kruvinu jos užgniaužimu. Tad laimė, kad visa tai dar nevyksta.
