Griūtis, žinoma, gausiai aplaistoma krauju, o viena iš galimų konvulsijų – karinis perversmas, kuriam sąlygos jau dabar kone idealios. Šis įvykių raidos Ukrainoje scenarijus toks tikėtinas, kad kartais net atrodo, jog jau neišvengiamas.
Su V.Janukovyčiaus režimu derybų dėl postų šachmatais įsileidę opozicijos lyderiai vis menkiau valdo padėtį vėzdais ginkluotoje minioje ir vis dar neturi bendro vado bei bendros strategijos apskritai.
Pats režimas, pamėginęs galutinai supjudyti ir pamauti ant kabliuko opoziciją siūlymais dalintis valdžią, pirmiausia aiškiai parodė, kad ne tik bijo, bet ir svyruoja bei kraujuoja. Kita vertus, visi režimo veiksmai rodo, kad jis vis dar tikisi išlikti su teroro pagalba. Bet tai savo ruožtu tik didina griūties tikimybę.
Žinoma, vis dar įmanoma, kad opozicijos lyderiai ir V.Janukovyčius susitartų dėl kokios nors taikios pereinamosios dvivaldystės ir dėl paties V.Janukovyčiaus bei jo šeimos saugumo garantijų. Tačiau ir toks susitarimas būtų trapus it stiklas ir greičiausiai greitai sudužtų.
Bet bene svarbiausia galimo visuotinės griūties scenarijaus priežastis gali būti ta, kad, atrodo, būtent jo siekia Kremlius.
Galbūt jis, kaip ir visi kiti didžiojo žaidimo dalyviai, taip pat iš pradžių neįvertino „Maidano“ ir manė, kad paims visą Ukrainą su ją galiausiai po savimi vėl patikimai paminsiančiu V.Janukovyčiumi.
Tačiau ir dabartinė įvykių raida Rusijai – visai į naudą. Juk kiekvienas kraujo lašas dabartinę Ukrainos valdžią pririša prie Kremliaus patikimiau nei milijardinės paskolos ir įsipareigojimai, kurie pririš prie Maskvos bet ką, kas ateis į valdžią Kijeve.
Tačiau ne mažesnė, o gal netgi ir didesnė atsakomybė už tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje ir dar gali įvykti, tenka ir Vakarams – pirmiausia, žinoma, Vašingtonui, Briuseliui, Paryžiui ir Berlynui.
Akivaizdu, kad bent jau Europos Sąjunga (ES) nesitikėjo tokios įvykių raidos Ukrainoje, o jei ir tikėjosi, tai jai rimtai nesirengė – lygiai kaip ir V.Janukovyčiaus jai Vilniuje skeltam antausiui.
Vis gilyn į diktatūrą ir į chaosą slystanti Ukraina – ryškus pavyzdys, kas greičiausiai laukia ir visų kitų tokių posovietinės erdvės režimų, įskaitant ne tik Baltarusiją, bet ir pačios Rusijos. Taip pat lyg ant delno, kokią politiką šie režimai išpažįsta.
Tapo galutinai akivaizdu, kad Vakarai turėtų iš esmės permąstyti savo politiką ir Rusijos, ir viso buvusio Sovietų Sąjungos regiono, virtusio autoritarinių korumpuotų Kremliaus marionečių zona, atžvilgiu.
Ligšiolinė „dialogas ir partnerystė – aukščiau visko“ politika, kritiškais atvejais, tokiais kaip ukrainietiškasis, virstanti tiesiog neryžtingu trypčiojimu vietoje, tik blogina padėtį. Kryptį nurodė pagaliau atsikvošėjusi Lietuva, paraginusi įvesti sankcijas Kijevui.
Tiesa, liko ne visai aišku, kokios sankcijos turėtos galvoje – ar draudimas Ukrainos valdžios asmenims vykti į Vakarus, ar ekonominės sankcijos visai šaliai, ar bene efektyviausias įrankis – V.Janukovyčiaus šeimos ir jų rėmėjų pinigų įšaldymas Vakarų bankuose.
Bet kokiu atveju ir pačiuose Vakaruose, šiapus ir anapus Atlanto, vis garsėja balsai, kad Europa ir JAV pagaliau turi atsibusti iš letargo ir į jėgą pradėti atsakyti jėga.
Įtakingiausiuose Vakarų leidiniuose jau girdėti raginimų nusitaikyti pirmiausia į pačios Rusijos režimo grietinėlės sąskaitas bankuose bei į jautriausias ir svarbiausias visos jos ekonomikos sritis. Teigiama, kad tik taip bus galima pristabdyti posovietinės diktatūros Nr.1 agresiją ir apskritai bent šiek tiek kontroliuoti padėtį joje ir aplink ją.
Tačiau kol kas už Atlanto – neryžtingas bruzdesys, o ES viršūnės nenori net girdėti apie sankcijas net ir Ukrainai ir toliau tūpčioja prieš Maskvą.
Bet gal vėjas vis dėlto pasikeis? Tik ar nebus jau per vėlu?
