Susitikimas įvyko kaip tik tada, kai Ukrainos parlamente sprendėsi, ar konfliktas tarp valdžios ir opozicijos stiprės, ar bus padaryti pirmieji susitarimai, ieškant išeities iš krizės. Ir Briuselis kartu su ES valstybėmis, ir Maskva turi Ukrainoje savo politiką.
Įvykiai Maidane buvo netikėti tiek vieniems, tiek kitiems. Iki Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje ir, Briuselis ir Maskva vienodai viliojo Ukrainos vadovus pasirinkti jų siūlomą kelią bei tvirtino, kad to kito, ne jų kelio, pasirinkimas būtų labai nepageidautinas. Tuo Briuselio ir pirmininkaujančios tuo metu ES Tarybai Lietuvos bei aktyviai visame tame dalyvavusios Lenkijos ir Švedijos veiksmai baigėsi. Be to, iki viršūnių susitikimo ES vykdė savo politiką ne valstybės vadovų, o ministrų lygiu.
Rusija ėmėsi kitos taktikos. Jos politikos vairą šiuos klausimu savo rankose laikė šalies prezidentas V. Putinas. Rusija iš pradžių ėmėsi Ukrainos gąsdinimo bei ekonominių sankcijų politikos, bet vėliau apsigalvojo ir Ukrainai pasiūlė meduolį.
Susitarimas su ant finansinio bankroto slenksčio stovinčia Ukraina, kuriuo remiantis Maskva įsipareigojo duoti 15 mlrd. dolerių kreditą, buvo pasirašytas praėjus keletui savaičių po ES Rytų partnerystės susitikimo Vilniuje, gruodžio 17 d., bet būtent šis pažadas, duotas Ukrainai dar iki susitikimo Vilniuje, papildytas būsimomis nuolaidomis už rusiškas dujas pastūmėjo prezidentą V.Janukovyčių premjero Mykola Azarovo lūpomis pranešti, kad Ukraina nepasirašys Vilniuje Asociacijos susitarimo su ES.
Gruodžio 17 d. susitarimas labai priminė 2010 m. vadinamuosius Charkovo susitarimus, kai vos tik apšilęs kojas prezidento kėdėje V.Janukovyčius su savo kolega Rusijoje Dmitrijumi Medvedevu pasirašė susitarimą, leidžiantį pratęsti tolesnį Rusijos juodosios jūros laivyno buvimą Sevastopolio uoste dar 25 metams, taip užkertant panašiam laikotarpiui bet kurias kalbas apie galimą Ukrainos stojimą į NATO. Kaip įprasta, Rusija šį jai svarbų nutarimą papildė nuolaidomis už dujas.
Po gruodžio 17 d. susitarimo pasirašymo tarp Rusijos ir Ukrainos, neteko dar matyti, kaip V.Janukovyčiaus užsienio politika gali artėti prie Maskvos ir tolti nuo Briuselio. Yra tik šių veiksmų fragmentai. Ukrainoje kilo masinis protestas: Maidanas, apėmęs ne tik Kijevą, bet ir du trečdalius Ukrainos ir V. Janukovyčius turėjo į tai reaguoti. Bet ir šioje situacijoje Rusija turi tokių priemonių, kokių nėra Briuselyje ir ES šalyse.
Tarptautinėje politikoje ES yra tapatinama su švelniomis veikimo priemonėmis arba Veneros ženklu. Ji gali pasiūlyti, pavyzdžiui tarpininkavimą tarp konflikto šalių. Tai ne po Marso ženklu stovinti Rusija, kuri, kaip JAV pripažįsta, jėgos politiką. ES gąsdino ir sankcijomis atskiriems Ukrainos valdžios atstovams, bet tai ir liko tik gąsdinimu.
Papildomi Rusijos įtakos svertai Ukrainoje yra jėgos struktūros. Ukrainos politologas Miroslavas Popovičius įsitikinęs, kad Maskva suinteresuota Ukrainoje turėti antrą Lukašenkos režimą, kuris nedemokratine politika, represijomis, krauju tautiečių atstumtų save nuo ES ir Vakarų pasaulio. Yra apžvalgininkų, manančių, kad garsūs, nedemokratiški sausio 16 d. įstatymai, prieš kuriuos Ukrainoje sukilo žmonės, buvo irgi padiktuoti su Maskvos pagalba. Vienas iš jų iniciatorių, Regionų partijos frakcijos vicepirmininkas Olegas Cariovas, yra ir vienas žinomiausių Ukrainoje politikų nuolat raginančių suartėti su Maskva bei įvesti rusų kalbą, kaip valstybinę, Ukrainoje.
Ir kalboms Ukrainoje dėl nepaprastosios padėties įvedimo kelią tiesė asmenys bei struktūros, artimos Maskvai. Iki šiol Ukrainoje yra spėliojama, kas atsitiko šios šalies specialiosioms pajėgoms Berkut, kad jos ėmė įgyvendinti netipišką Ukrainoje žmonių grobimo, sumušimo, išvežimo į mišką, o atskirais atvejais ir jų nužudymo praktiką, iki šiol naudotą tik Rusijos specialiųjų pajėgų. Be to, Berkut netikėtai ėmė šaudyti ir į žurnalistus bei gydytojus, suteikiančius skubią pagalbą, įsiverždavo į medicinos punktus ir iš ten grobdavo sužeistuosius. Visa tai yra labiau Rusijos tarnybų braižas.
Ukrainos karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, kad Ukrainoje jau veikia Rusijos saugumo tarnybų kontroliuojami ,,mirties eskadronai“. Jų tikslas įkaitinti atmosferą ir sukelti pilietinį karas, kad suskaldyti šalį arba įvesti nepaprastą padėtį.
Praėjusį savaitgalį pasirodė informacija, kad prieš protestuotojus „Berkut“ naudoja iki šiol Ukrainoje nežinomos sudėties specialiąsias Rusijoje pagamintas priemones: dujas, granatas, kulkas, kurių papildomą siuntą, beje, atsigabeno iš Rusijos praėjusį savaitgalį. Maskva turi poveikį ir kazokams, sukilusiems Rytų Ukrainoje ir Kryme.
Bet svarbiausia, kaip teigia Ukrainos ekspertai, Rusija turi poveikį pačioms Ukrainos specialiosioms tarnyboms, tame tarpe ir per Rusijoje gimusį bei šios valstybės pilietybę išlaikiusį prezidento V.Janukovyčiaus asmeninės sargybos vadovą.
Eksperto teigimu, šis pareigūnas kišosi į specialiųjų tarnybų, kitų jėgos struktūrų kadrų politiką šalyje ir pastatė žmones, kurie turi daug simpatijų Maskvai. Dabar Berkut tarpe stiprios didžiarusiškos nuotaikos bei neapykanta ukrainietiškumui.
Po vakarykščio parlamento posėdžio galios svertai ir toliau lieka V. Janukovyčiaus rankose. Padaryti svarbūs sprendimai, atšaukiant drakoniškus sausio 16 d. įstatymus bei atstatydinus premjero M.Azarovo vyriausybę, bet tik tada Ukrainos žmonės bus apsaugoti nuo galimų kitos valstybės provokacijų, jeigu bus išaiškintos visos aplinkybės, leidusios taip siautėti „Berkutui“ ir kas iš pareigūnų už viso to stovėjo.
O be poveikio jėgos struktūroms Rusija ir toliau išlaiko Ukrainos priklausomybę nuo dujų. Antradienį Briuselyje prezidentas V.Putinas paneigė gandus, kad esant naujai Ukrainos Vyriausybei, Rusija gali sustabdyti gruodžio 17 d. susitarimo įgyvendinimą. Bet jis priminė, kad Ukraina dar skolinga Rusijai už dujas ir tos skolos atidavimo ilgai nereikėtų atidėlioti. Nors M.Azarovo vyriausybei lyg ir buvo leidusi tai daryti.
Briuselis kol kas dar tik stebi situaciją Ukrainoje ir pažadais dėl galimo šios šalies suartėjimo su ES nesisvaido. Juo labiau, vengia konkretesnių įsipareigojimų pagelbėti Ukrainai ekonomiškai.
Dar Vilniaus viršūnių susitikimo išvakarėse įtakingi ES politikai buvo pareiškę, kad Ukrainos suartėjimas su ES tai ne koks nors turgus, kur Briuselis būtų pasirengęs duoti daugiau, nei Maskva. O, kaip bus dabar po to, kai Ukrainos žmonės du mėnesius išstovėjo Maidane ne tik su savo šalies, bet ir ES vėliavomis?
